pradi
 

















 
 
 
 
 Popieius Benediktas XVI. Enciklika SPE SALVI apie krikionikj vilt (2007)
 
 

POPIEIUS BENEDIKTAS XVI

Enciklika
SPE SALVI
apie krikionikj vilt

Vyskupams, kunigams ir diakonams,
vienuoliams bei vienuolms ir
visiems Krist tikintiems pasaulieiams

2007 lapkriio 30


© Copyright 2007 – Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskup Konferencija, 2008
© Katalik interneto tarnyba, 2008
Tekstas internetui parengtas pagal leidin: Benediktas XVI. Enciklika SPE SALVI. Kaunas: Katalik interneto tarnyba, 2008. – 64 p.

TURINYS

Pratarm
Tikjimas yra viltis
Tikjimo vilties supratimas Naujajame Testamente ir ankstyvojoje Banyioje
Aminasis gyvenimas – kas tai?
Ar krikionikoji viltis individualistin?
Krikionikojo tikjimo-vilties pokytis Naujausiais laikais
Tikrasis krikionikosios vilties pavidalas
Vilties mokymosi ir lavinimo vietos
    I. Malda kaip vilties mokykla
   II. Veikla ir kania kaip vilties mokymosi vietos 
  III. Teismas kaip vilties mokymosi bei lavinimo vieta
Marija – vilties vaigd


Pratarm

1. „SPE SALVI facti sumus – esame igelbti viltimi“, – romieiams ir mums sako Paulius (8, 24). „Atpirkimas“, igelbjimas, anot krikionikojo tikjimo, nra tiesiog duotas. Jis mums silomas ta prasme, kad mums dovanojama viltis, patikima viltis, kurios dka galime pakelti dabart: dabartimi, net jei ji sunki, galime gyventi bei j priimti, jei ji veda kok nors tiksl ir jei esame dl to tikslo tikri, jei tas tikslas pakankamai didis, kad pateisint kelionje dedamas pastangas. Dabar ikart kyla klausimas: kokio gi pobdio yra ta viltis, leidianti sakyti, jog ja remdamiesi ir tiesiog vien dl to, kad ji yra, esame atpirkti? Ir apie kok tikrum ia kalbama?

Tikjimas yra viltis

2. Prie imdamiesi i ms iandieni klausim, pirma turime dmiau siklausyti, kas apie vilt liudijama Šventajame Rate. „Viltis“ tikrai yra pagrindinis biblinio tikjimo odis – toks, kad vairiose vietose odius „tikjimas“ ir „viltis“ galima sukeisti vietomis. Taip Laike ydams „gilus tikjimas“ (10, 22) artimai siejamas su „nepajudinamu vilties ipainimu“ (10, 23). Taip pat Pirmajame Petro laike, krikionis raginant bti pasirengusius tikinamai atsakyti kiekvienam apie savo vilties logos – prasm ir pagrind (plg. 3, 15), „viltis“ lygiareikm „tikjimui“. Tai, kad pirmj krikioni smon esmingai lm suvokimas, jog jie gavo patikimos vilties dovan, aiktn taip pat ikyla tada, kai krikionikoji egzistencija lyginama su gyvenimu iki tikjimo arba kit religij sekj padtimi. Paulius efezieiams primena, kad jie iki susitikimo su Kristumi pasaulyje buv „be vilties ir be Dievo“ (Ef 2, 12). Jis, be abejons, ino, jog jie turi savo dievus, ipasta savo religij; taiau j dievai atsiskleid es abejotini, o i j prietaring mit nesklido jokia viltis. Nors ir turjo dievus, jie vis dlto buvo „be Dievo“ ir todl klaidiojo tamsiame pasaulyje, neinodami, kas j laukia. In nihil ab nihilo quam cito recidimus (kaip greitai i nieko nukrentame atgal niek) (1) – urayta ant vieno to meto kapo. Šiais odiais aikiai ireikiama tai, k galvoje turjo Paulius. Ta paia dvasia tesalonikieiams jis pareikia: neturite nusiminti „kaip tie, kurie neturi vilties“ (1 Tes 4, 13). ia irgi kaip skiriamasis krikioni bruoas ikyla tai, kad jie turi ateit; ne ta prasme, kad konkreiai inot, kas j laukia, bet ta, kad apskritai ino, jog j gyvenimas ne tuias. Tik bnant tikram ateitimi kaip pozityvia tikrove, dabartis pasirodo esanti verta gyventi. Tad dabar galime pasakyti: krikionyb buvo ne tik „geroji naujiena“, t. y. praneimas apie iki tol neinotus dalykus. Šiandiene kalba pasakytume, jog krikionikoji inia buvusi ne vien „informacin“, bet ir „performacin“. Tai reikia: Evangelija yra ne tik perteikimas to, k galima painti, ji taip pat yra perteikimas, duodantis pradi faktams ir keiiantis gyvenim. Tamss laiko, ateities vartai atveriami. Turintis vilt gyvena kitaip; jam dovanotas naujas gyvenimas.

3. Bet dabar kyla klausimas: kokia ios vilties, kuri kaip viltis yra „atpirkimas“, esm? Atsakymo erdis pateikta k tik cituotame tekste i Laiko efezieiams: efezieiai iki susitikimo su Kristumi buvo be vilties, nes buvo „be Dievo pasaulyje“. Painti Diev – tikrj Diev – reikia gyti vilt. Mes, kurie visada gyvenome laikydamiesi krikionikosios Dievo sampratos ir esame prie jos priprat, vargiai besuvokiame tur i tikro susitikimo su Dievu kylani vilt. Vienos ms laik ventosios pavyzdys galt kakiek padti suvokti, k reikia realiai pirmkart sutikti Diev. Turiu galvoje popieiaus Jono Pauliaus II ventja paskelbt afrikiet Juozapin Bachit (Giuseppina Bakhita). Ji gim madaug – tikslios datos ji neinojo – 1869 m. Darfre, Sudane. Devyneri met buvo pagrobta prekiautoj vergais, kruvinai sumuta ir penkis kartus parduota Sudano verg turguose. Galiausiai tapusi vieno generolo motinos ir monos verge tarnaite, kasdien bdavo plakama ligi kraujo; nuo to jai visam gyvenimui liko 144 randai. 1882 m. vienas ital prekiautojas nupirko j ital konsului Callisto Legnani, dl mahdist siverimo grusiam Italij. Po toki baisi „eiminink“, kuriems ji iki tol priklaus, Bachita ia pagaliau paino visikai kitok „eiminink“, kur Venecijos dialektu vadino „paron“, – btent gyvj Diev, Jzaus Kristaus Diev. Iki tol jos painti eimininkai j niekindavo bei su ja blogai elgdavosi ar geriausiu atveju laikydavo naudinga verge. Taiau dabar ji igirdo, jog egzistuoja vis eiminink paron, vis viepai Viepats, ir kad tas Viepats yra geras, pats gerumas. Ji patyr, kad tas Viepats pasta ir j, kad ji irgi yra jo sukurta, maa to, mylima. Ji irgi buvo mylima io aukiausiojo Paron, kurio atvilgiu visi kiti eimininkai tra menki tarnai. Ji buvo pastama, mylima ir laukiama. Šis Šeimininkas netgi pats buvo prisims nuplaktojo dali ir dabar lauk jos sddamas „Tvo deinje“. Dabar ji turjo „vilt“ – ne tik kukli vilt surasti ne tokius iaurius eimininkus, bet ir didel vilt: a esu tikrai mylima, kad ir kas man nutikt, – esu tos Meils laukiama. Todl ir mano gyvenimas yra geras. Taip paindama vilt, ji pasijuto esanti „atpirkta“, suvok esanti ne verg, bet laisvas Dievo vaikas. Ji suprato, k norjo pasakyti Paulius primindamas efezieiams, kad jie pirmiau pasaulyje buv be vilties ir be Dievo – be vilties dl to, kad be Dievo. Todl kai j norjo grinti Sudan, ji ten vykti atsisak; nenorjo vl bti atskirta nuo savojo „Paron“. 1890 m. sausio 9 d. ji buvo pakriktyta bei sutvirtinta ir prim pirmj ventj Komunij i Venecijos patriarcho rank. 1896 m. gruodio 8 d. Veronoje dav adus bei stojo Canossos seser kongregacij ir nuo tada – be darbo zakristijoje bei prie vienuolyno vart – per savo vairias keliones po Italij stengdavosi paakinti imtis misijos: ilaisvinim, patirt per susitikim su Jzaus Kristaus Dievu, ji troko perteikti kitiems, kuo didesniam briui. Jai gimusios ir j „atpirkusios“ vilties ji negaljo pasilikti sau: ta viltis turjo pasiekti daugel, visus.

Tikjimo vilties supratimas Naujajame Testamente ir ankstyvojoje Banyioje

4. Prie imdamiesi klausimo, ar susitikimas su Kristumi, mums savo veid parodiusiu ir savo ird atvrusiu Dievu, ir mums gali bti ne vien „informacinis“, bet btent „performacinis“, t. y. taip perkeisti ms gyvenim, kad jaustums es atpirkti jo teikiamos vilties, dar kart grkime ankstyvj Banyi. Nesunku suvokti, jog t pat, k ir vargana verg Bachita i Afrikos, patyr ir daugyb muam bei vergystei pasmerkt moni krikionybs prieauriu. Krikionyb neatne socialins revoliucins inios, koki, pavyzdiui, skelb kruvinose kovose krits Spartakas. Jzus nebuvo Spartakas, jis nebuvo isilaisvinimo kovotojas kaip Barabas arba Bar Kochba. Jzus, kuris pats mir ant kryiaus, atne visikai k kita – susitikim su vis viepai Viepaiu, susitikim su gyvuoju Dievu ir per tai – susitikim su viltimi, stipresne u vergysts kanias ir todl i vidaus pakeitusi gyvenim ir pasaul. Nauja aikiausiai atsiskleidia ventojo Pauliaus Laike Filemonui. Šis laikas labai asmenikas, Paulius j para kaljime ir teik pabgusiam vergui Onesimui, kad is perduot j savo eimininkui – btent Filemonui. Taip, Paulius siunia pas j pabgus verg atgal jo eimininkui ir tai daro ne sakmiai, bet praydamas: „Praau tave u savo vaik, kurio tvu tapau bdamas surakintas, – u Onesim... Siuniu tau j kaip savo ird... Galbt jis tam ir buvo laikinai atskirtas nuo tavs, kad galtum j turti aminai jau ne kaip verg, o daugiau – kaip mylim brol“ (Fm 10–16). mons, kuriuos civilinio statuso poiriu siejo eimininko ir vergo santykis, kaip vienatins Banyios nariai dabar tapo broliais ir seserimis – taip vienas kit vadindavo krikionys. Per Krikt jie buvo atgim, gr tos paios Dvasios ir kartu vienas alia kito prim Viepaties Kn. Visuomen, net jei jos iorins struktros iliko tos paios, tai pakeit i vidaus. Kai Laike ydams kalbama, jog krikionys ia neturi nuolatinio miesto, bet ieko bsimojo (plg. yd 11, 13–16; Fil 3, 20), tikrai nenorima tik guosti ateitimi: dabartin visuomen krikioni pripastama netinkama; jie priklauso naujai visuomenei, kurios link kartu keliauja ir kuri j kelionje jau nuvokiama.

5. Pridurtinas dar vienas aspektas. Pirmajame laike korintieiams (1, 18–31) mums parodoma, kad daugelis pirmj krikioni priklaus apatiniam socialiniam sluoksniui ir galjo patirti nauj vilt taip, kaip mums atskleid Bachitos pavyzdys. Taiau nuo pradi bta atsivertim ir tarp kilming bei mokyt moni, mat jie irgi gyveno „be vilties ir be Dievo pasaulyje“. Mitas savo tikimum buvo prarads, Romos valstybin religija virtusi grynomis apeigomis, kurios bdavo siningai atliekamos, bet dabar ved tik prie „politins religijos“. Filosofinis racionalizmas dievus buvo itrms to, kas nra tikrov, srit. Dievyb bdavo vairiopai velgiama kosminse galiose, taiau Dievo, kuriam bt galima melstis, nebuvo. Paulius esmin tuometins religijos problematik visikai tiksliai vaizduoja gyvenimui „Kristumi“ prieprieindamas gyvenim „pasaulio pradmenimis“ (plg. Kol 2, 8). Šiuo atvilgiu ikalbingas galt bti vienas ventojo Grigaliaus Nazianzieio tekstas. Jis teigia, jog t akimirk, kai vaigds atvesti iminiai pagarbino naujj karali, astrologijai atjo galas, nes dabar vaigds skrieja Kristaus nustatyta orbita (2). Šioje scenoje i ties apgriamas tuometinis pasaulvaizdis, kitokiu bdu vl klestintis ms laikais. Pasaul, mog galiausiai valdo ne pasaulio pradmenys, ne materijos dsniai, bet vaigdes, t. y. Visat, valdo asmenikas Dievas; galutinis odis tenka ne materijos ir evoliucijos dsniams, bet protui, valiai, meilei – Asmeniui. O kai t Asmen pastame, ir jis mus pasta, negailestinga materialij element tvarka tikrai neturi paskutinio odio, tada esame ne Visatos ir jos dsni vergai, bet laisvi. Toks suvokimas Antikoje buvo bdingas atviroms bei iekanioms sieloms. Dangus nra tuias. Gyvenimas nra vien materijos dsni bei atsitiktinybi vaisius, visame ir kartu vir visa yra asmenika valia, Dvasia, Jzuje atsiskleidusi kaip Meil (3).

6. Tok supratim – mirties akivaizdoje, kai gyvenimo prasms klausimas tampa neivengiamas, – vaizdiai iliustruoja ankstyvojo krikionybs laikotarpio sarkofagai. Ant senovini sarkofag Kristaus pavidalas aikinamas dviem vaizdiais – filosofo ir ganytojo. Filosofija anuomet paprastai nebuvo laikoma sunkia akademine disciplina, kokia ji yra iandien. Filosofas veikiau bdavo tas, kuris mokjo mokyti esminio meno – meno deramu bdu bti mogumi, meno gyventi ir mirti. mons jau seniai buvo suprat, jog daugelis t, kurie keliaudavo kaip filosofai, kaip gyvenimo mokytojai, buvo tik arlatanai, savo odiais usidirbantys pinigus, taiau neturintys k pasakyti apie tikr gyvenim. Juo labiau trokta tikro filosofo, galinio parodyti gyvenimo keli. Treiojo amiaus pabaigoje Romoje ant vieno vaiko sarkofago Lozoriaus priklimo i numirusi kontekste pirmkart atsiranda Kristaus kaip tikrojo filosofo, vienoje rankoje laikanio Evangelij, kitoje – filosofo kelions lazd, pavidalas. Su ia savo lazda jis nugali mirt; Evangelija moko tiesos, kurios bergdiai iekojo keliaujantys filosofai. Šiuo vaizdu, vliau ilgai isilaikiusiu sarkofag mene, aikiai parodoma, k ir mokyti, ir paprasti mons atrasdavo Kristuje: jis mums sako, kas i ties yra mogus ir k jis turt daryti, kad tikrai bt mogus. Jis rodo mums keli, ir is kelias yra tiesa. Jis yra ir kelias, ir tiesa, todl ir gyvenimas, kurio visi ieko. Jis rodo mums tolyn u mirties nusidriekiant keli; tik tas, kas stengia tai padaryti, yra tikrasis gyvenimo mokytojas. Toks pat supratimas vaizdiai ireikiamas ir ganytojo vaizdiu. Kaip filosofo vaizdio, taip ir ganytojo paveikslo atveju ankstyvoji Banyia galjo pasiremti egzistuojaniais romn meno pavyzdiais. Ganytojas ten daniausiai ymdavo svajon apie giedr ir paprast gyvenim, kurio trokdavo didmiesio urmulio supami mons. Dabar is vaizdis buvo perskaitytas naujame kontekste, suteikusiame jam gilesn turin: „Viepats yra mano Ganytojas, man nieko netrksta... Nors einu per tamsiausi sln, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi...“ (Ps 23, 1.4). Tikrasis ganytojas tas, kuris ino ir tak per mirties sln, kuris su manimi eina ir mane veda didiausios vienatvs keliu, kur mans niekas negali lydti: jis pats yra nujs keli, nuengs mirties karalyst, nugaljs mirt ir sugrs, idant dabar mus lydt bei teikt mums tikrumo, jog keli kartu su juo galime veikti ir mes. Suvokimas, jog egzistuoja tas, kuris lydi mane mirtyje ir savo lazda bei vzdu gina, tad man nereikia nieko bijoti (plg. Ps 23, 4), – ir buvo toji nauja „viltis“, iauusi tikiniojo gyvenimui.

7. Turime dar kart grti prie Naujojo Testamento. Laiko ydams vienuoliktajame skyriuje (1 eil.) pateikiamas savotikai artimai su viltimi suausto tikjimo apibrimas. Dl pagrindinio io sakinio odio nuo Reformacijos laik tarp egzeget nerimo ginas, kuris iandien, rodos, vl krypsta bendro aikinimo linkme. Š pagrindin od kol kas paliksiu neiverst. Tada sakinys bt toks: „Tikjimas yra hipostaz to, ko viliams, rodo tikrov, kurios nematome.“ Banyios tvams ir Vidurami teologams buvo aiku, kad graikikas odis hypostasis lotyn kalboje perteiktinas odiu substantia. Toks yra ir senojoje Banyioje atsirads io teksto vertimas: „Est autem fides sperandarum substantia rerum, argumentum non apparentium“ – tikjimas yra dalyk, kuri viliamasi, „substancija“, rodymas to, kas nematoma. Tomas Akvinietis (4), pasitelkdamas filosofijos tradicijos, kurios jis laikosi, terminologij, itai aikina taip: tikjimas yra habitus, t. y. tvari dvasios laikysena, kuria mumyse prasideda aminasis gyvenimas ir kuri intelekt paskatina pritarti tam, ko jis nemato. Tad „substancijos“ svoka modifikuojama ta prasme, kad per tikjim pradmenikai, galima sakyti, „embrionikai“ – vadinasi, „substancikai“ – jau yra tai, ko viliams, – visas tikras gyvenimas. Ir btent dl to, kad jau yra pats dalykas, bsimo dalyko dabartis teikia tikrumo: tie bsimi „dalykai“ ioriniame pasaulyje dar neregimi, taiau, kaip pradmenik bei dinamik tikrov neiodami savyje, jau dabar juos galime kakiek suvokti. Liuteriui, kuris Laiko ydams ne itin mgo, „substancijos“ svoka jo poirio tikjim perspektyvoje nieko nereik. Todl od hipostaz/substancija jis suprato ne objektyvia prasme (kaip mumyse esani tikrov), bet subjektyvia prasme, kaip tam tikros vidins laikysenos apraik, taigi nuosekliai kaip subjekto laikysen turjo suprasti ir od argumentum. Toks aikinimas – bent Vokietijoje – XX a. sivyravo ir katalik egzegezje, todl vyskup patvirtintame vieningajame Naujojo Testamento vertime raoma: „Glaube aber ist: Feststehen in dem, was man erhofft, Überzeugtsein von dem, was man nicht sieht“ („Bet tikjimas yra laikymasis to, ko viliamasi, buvimas sitikinusiam tuo, kas nematoma“). Šis pasakymas, kaip toks, nra klaidingas, bet teksto prasms neatitinka, nes pavartotam graikikam odiui (elenchos) bdinga ne subjektyvaus „sitikinimo“, bet objektyvaus „rodymo“ reikm. Todl naujesnioji evangelik egzegez pagrstai priartjo prie kitokio poirio: „Bet dabar nebra abejoni, kad is klasikiniu taps protestantikas aikinimas neilaiko kritikos.“ (5) Tikjimas yra ne tik asmens tiesimasis bsimus dalykus, dabar dar visikai nesanius: jis pats mums kai k duoda. Jis mums jau dabar duoda kakiek laukiamos tikrovs, o btent i dabartin tikrov tampa mums to, kas dar nematoma, „rodymu“. Juo ateitis traukiama dabart, todl nebra grynas „dar ne“. Tokios ateities buvimas keiia dabart; dabartis palytima bsimos tikrovs, ir taip bsimi dalykai engia dabartinius, o dabartiniai – bsimus.

8. Toks aikinimas ima atrodyti dar pagrstesnis bei turintis ry su realiu gyvenimu pavelgus Laiko ydams deimtojo skyriaus 34 eilut, kalbos ir turinio poiriu susijusi su iuo vilties kupino tikjimo apibrimu bei jam parengiani. Autorius ia kreipiasi persekiojim patyrusius tikiniuosius ir jiems sako: „Js kentjote drauge su kaliniais ir linksmai sutikote savo turto (hyparchonton – Vulgata: bonorum) iplim, inodami, jog turite geresn ir nenykstant lob (hyparxin – Vulgata: substantiam).“ Hyparchonta yra nuosavyb, tai, kas emikoje egzistencijoje sudaro pragyvenimo priemones, btent gyvenimo pagrind, „substancij“, kuria kliaujamasi. Ši „substancija“, prastinis gyvenimo saugumas, i krikioni per persekiojim buvo atimta. Jie t pakl, nes toki materiali substancij ir taip laik abejotina. Jie galjo jos atsisakyti, nes buvo atrad geresn savo egzistencijos „pagrind“ – tok, kuris nenyksta ir negali bti niekieno atimtas. Nemanoma nepastebti ryio tarp abiej „substancijos“ pavidal: tarp pragyvenimo priemoni, arba materialaus pagrindo, ir tikjimo odio kaip „pagrindo“, kaip nenykstamos „substancijos“. Tikjimas duoda gyvenimui nauj pagrind, nauj pamat, ant kurio gali stovti mogus, taip prastinis pamatas, btent kliovimasis materialinmis pajamomis, tampa santykiniu. To gyvenimo pamato, kuris tik tariamai palaiko, nors jo prastin reikm jokiu bdu neneigtina, atvilgiu randasi nauja laisv. Ši nauja laisv, mums dovanotos naujos „substancijos“ suvokimas reiksi ne tik kankinyste, kuria mons prieinosi ideologijos visagalybei ir jos politinms struktroms ir taip savo mirtimi atnaujino pasaul. Ji pirmiausia rodsi didiaisiais atsiadjimais, pradedant senovs vienuoliais ir baigiant Prancikumi Asyieiu bei ms laik monmis, kurie, rinkdamiesi iuolaikinius pavstojo gyvenimo institutus ir sjdius, akinami Kristaus meils, palieka visk, idant net kitiems tikjim ir Kristaus meil, padt tiems, kuri knas ir siela kenia. ia naujoji „substancija“ tikrai atsiskleid kaip „substancija“, i i Kristaus palytt moni vilties kilo viltis kitiems, gyvenusiems tamsoje ir be vilties. Pasirod, kad is naujas gyvenimas tikrai turi „substancijos“ ir yra kitus gaivinanti „substancija“. Mums, velgiantiems iuos pavidalus, j veikla ir gyvenimas tikrai „rodo“, jog bsimi dalykai, Kristaus paadas yra ne tik lauktina tikrov, bet ir tikra dabartis – kad jis tikrai yra „filosofas“ ir „ganytojas“, mokantis mus, kas yra gyvenimas ir kur j rasti.

9. Nordami giliau suprasti dviej substancijos pavidal – hypostasis ir hyparchonta – ir dviej jais ireikiam gyvenimo bd apmstym, turtume dar glaustai pagvildenti du su tai susijusius odius, aptinkamus Laiko ydams deimtajame skyriuje. Tai odiai hypomone (10, 36) ir hypostole (10, 39). Hypomone paprastai veriamas kaip „kantryb“ – „itverm, pastovumas“. Toks gebjimas laukti kantriai pakeliant ibandymus tikiniajam btinas, kad gaut, „kas paadta“ (10, 36). Ankstyvojo judaizmo religiniame gyvenime is odis pabrtinai vartotas Izraeliui bdingam Dievo laukimui – itvermingai itikimybei Dievo atvilgiu remiantis Sandoros tikrumu Dievui prieikame pasaulyje nusakyti. Juo ymima gyva viltis, gyvenimas vilties tikrumu. Naujajame Testamente toks Dievo laukimas, toks laikymasis Dievo gyja nauj prasm: Dievas pasirod Kristuje. Jis jau perteik mums nauj bsimj dalyk „substancij“, ir dl to Dievo laukimas gijo naujo tikrumo. Tai bsimj dalyk laukimas remiantis jau dovanota dabartimi. Tai laukimas Kristaus akivaizdoje, su dabar ir ia esaniu Kristumi, kad bt atbaigtas jo Knas velgiant jo galutinio atjimo perspektyv. Tuo tarpu odiu hypostole galvoje turimas atsitraukimas, nedrstant atvirai ir siningai pasakyti tiesos, kuri gali bti pavojinga. Toks slapstymasis nuo moni j bijant veda „prat“ (yd 10, 39). O taip, prieingai, graiai Antrajame laike Timotiejui (1, 7) apibdinama pamatin krikioni laikysena: „Dievas gi mums dav ne baims dvasi, bet galybs, meils ir protingumo Dvasi.“

Aminasis gyvenimas – kas tai?

10. Ligi iol kalbjome apie tikjim bei vilt Naujajame Testamente ir ankstyvojoje krikionijoje, taiau sykiu buvo akivaizdu, jog kalbame ne tik apie praeit, bet kad visa tai susij su mogaus gyvenimu ir mirtimi apskritai, vadinasi, aktualu taip pat mums ia ir iandien. Vis dlto dabar visikai aikiai turtume paklausti: ar krikionikasis tikjimas mums iandien irgi yra ms gyvenim keiianti bei remianti viltis? Ar jis mums yra „performacinis“ – naujaip gyvenim formuojanti inia, ar tik „informacija“, kuri galima padti al ir kuri atrodo pasenusi naujesns informacijos akivaizdoje? Iekodamas atsakymo, noriau pradti nuo klasikins dialogo formos, kuria per Krikto apeigas naujagimiui bdavo atveriamas kelias tikinij bendruomen bei atgimim Kristuje. I pradi kunigas pasiteiraudavo, kok vard tvai irink kdikiui, ir toliau klausdavo: „Ko praai Banyios?“ Atsakymas: „Tikjimo.“ „K tikjimas tau dovanoja?“ – „Aminj gyvenim.“ Tokiu dialogu tvai siekdavo kdikiui atverti vartus tikjim, nes rakt, atidarant duris „aminj gyvenim“, mat tikinij bendruomenje, tikjime. To paties per Krikt, tampant krikionimi, siekiama ir iandien: tai ne tik socializacijos bendruomenje, tiesiog primimo Banyi aktas, tvai tikisi kriktijamajam didesni dalyk – kad jam tikjimas, nuo kurio neatsiejama Banyia ir jos sakramentai, dovanos gyvenim – aminj gyvenim. Tikjimas yra vilties substancija. Bet dabar ikyla klausimas: o ar to troktame, ar troktame aminai gyventi? Galbt daugelis tikjim iandien atmeta tiesiog dl to, kad jiems aminojo gyvenimo atrodo neverta siekti. Jie trokta ne aminojo, bet dabartinio gyvenimo, kuriam tikjimas aminuoju gyvenimu veikiau stoja skersai kelio. Gyventi aminai – be galo – atrodo veikiau prakeiktis negu dovana. Tiesa, mirt troktama kiek galima atitolinti. Bet gyventi be pabaigos – tai gali bti nuobodu ir galiausiai nepakeliama. Kaip tik tai, pavyzdiui, teigia Banyios tvas Ambraziejus sakydamas kalb per savo ikeliavusio brolio Satyro laidotuves: „Mirtis nebuvo prigimties dalis, taiau tapo prigimtimi. Dievas nebuvo steigs mirties nuo pradi, bet dav kaip vaist... Dl nusiengimo pasmerktas nepaliaujamam darbui ir nepakeliamam lidesiui mogaus gyvenimas tapo varganas. Blogybms turjo bti padaryta galas, idant mirtimi bt atkurta tai, ko trko gyvenime. Nemirtingumas bt labiau nata negu dovana, jei ne malon.“ (6) Jau anksiau Ambraziejus buvo saks: „Nra ko dl mirties dejuoti, nes ji yra mogaus iganymo prieastis.“(7)

11. Kad ir k ventasis Ambraziejus tais odiais norjo pasakyti, tiesa tai, kad mirties paalinimas arba jos praktikai neribotas atitolinimas stumt em ir pai monij nepakeliam bv ir neduot naudos n paiam individui. Ms laikysenai aikiai bdingas prietaravimas, kreipiantis vidin ms paios egzistencijos prietaringum. Viena vertus, nenorime mirti, ir, kad mirtume, pirmiausia nenori tas, kuris mus myli. Bet, kita vertus, netroktame taip be galo egzistuoti, o ir em tam nesukurta. Tad ko troktame i tikrj? Toks ms laikysenos paradoksalumas veria kelti dar gilesn klausim: kas i tikrj yra „gyvenimas“? Ir k i tikrj reikia odis „aminyb“? Bna akimirk, kai staiga pajuntame: tai, tai jis, tikrasis gyvenimas, toksai jis turt bti. Tuo tarpu, k kasdiene kalba vadiname „gyvenimu“, i tikrj nra gyvenimas. Augustinas Probai, turtingai nalei romnei ir trij konsul motinai, adresuotame ilgame laike apie mald yra paras: i ties tenorime vieno dalyko – „laimingo gyvenimo“, gyvenimo, kuris yra tiesiog gyvenimas, tiesiog „laim“. Galiausiai nieko kita nemeldiame. Niekur kitur ir nekeliaujame – visada rpi tik itai. Taiau Augustinas po to priduria: geriau pavelgus, net neinome, ko i ties ilgims, ko i ties norime. To neinome; net tomis akimirkomis, kai manome, jog prie to prisilieiame, to nepasiekiame. „Mes juk neinome, ko turtume deramai melsti“, – kartoja jis ventojo Pauliaus odius (Rom 8, 26). inome tik, kad itai ne tai. Neinodami vis dlto inome, jog tai turi egzistuoti. „Tad mumyse gldi tam tikras, jei taip galima sakyti, mokytas neinojimas (docta ignorantia)“, – rao jis. Neinome, ko tikrai nortume; io „tikrojo gyvenimo“ nepastame ir kartu suprantame, jog turi egzistuoti kakas, ko nepastame ir kur link esame kreipiami (8).

12. Manau, jog Augustinas ia labai tiksliai ir iliekamai svariai nusako esmin mogaus bv, i kurio kyla visi jo prietaravimai bei viltys. Kakaip troktame paties gyvenimo, tikrojo, mirties nepalieiamo gyvenimo; bet kartu neinome, ko link esame stumiami. Negalime liautis tai tiessi ir kartu inome, jog visa, k galime patirti ar gyvendinti, yra ne tai, ko troktame. Tas neinomas „dalykas“ yra tikroji mus genanti viltis, ir tai, kas neinoma, kartu yra visos nevilties bei vis pozityvi ar destruktyvi pastang autentiko pasaulio, autentiko mogaus link prieastis. Pasakymu „aminasis gyvenimas“ mginama tam neinomam ir kartu inomam dalykui suteikti vard. Tai neivengiamai nepakankamas, veikiau painiav keliantis pasakymas. Juk od „aminas“ suprantame kaip t, kas neturi pabaigos, o tai mus gsdina; odis „gyvenimas“ kreipia mus pastam gyvenim, kur mylime, kurio nenortume prarasti ir kuriame kartu yra daugiau vargo negu atgaivos; todl jo troktame ir kartu nenorime. Galime tik mginti mintimis pabgti i laikikumo, kuriame esame kalinti, bei sivaizduoti, jog aminyb yra ne nepabaigiama kalendorini dien seka, bet savotika didiausio isipildymo akimirka, kai mus aprpia visuma, o mes – visum. Tai bt akimirka, kai panirtume begalins meils vandenyn, kur nebebt jokio laiko, jokio pirma ir po to. Galime tik sivaizduoti, kad tokia akimirka yra gyvenimas tikrja io odio prasme, vis naujas panirimas bties platyb, bnant tiesiog apimtam diaugsmo. Jzus Jono evangelijoje apie tai itaip sako: „A jus vl pamatysiu, tada js irdys digaus, ir js diaugsmo niekas i js nebeatims“ (Jn 16, 22). Šia linkme turime mstyti nordami suprasti, k taikosi krikionikoji viltis, ko laukiame i tikjimo ir ms gyvenimo su Kristumi (9).

Ar krikionikoji viltis individualistin?

13. Ami tkmje krikionys mgino inojim ir kartu neinojim perteikti sivaizduojamais pavidalais ir ipltojo „dangaus“ vaizdius, kurie visada ilieka tolimi nuo to, k i tikro inome tik negatyviai, per neinojim. Visi ie mginimai pavaizduoti vilt daugyb moni visais amiais skatino gyventi tikjimu, dl to atsisakant savo hyparchonta, materialios savo gyvenimo substancijos. Laiko ydams autorius vienuoliktajame skyriuje apmet savotik viltimi gyvenanij bei j patirties kelionje istorij, besidriekiani nuo Abelio iki dabarties. Naujaisiais laikais tokios vilties atvilgiu pasigirdo vis grietesn kritika: ji esanti grynas individualizmas, paliekantis vis pasaul jo skurdui ir prieglobsio iekantis tik privaiame aminajame iganyme. Henris de Lubacas savo pamatinio veikalo Catholicisme. Aspects sociaux du dogme pratarmje parinko kelet bding io poirio pavyzdi, i kuri vien verta pacituoti: „Ar radau diaugsm? Ne... Radau savo diaugsm. Tai visikai kas kita... Jzaus diaugsmas gali bti asmeninis. Jis gali priklausyti vienam mogui, ir tada tas mogus igelbtas. Jis ramybje <...>, dabar ir visados, taiau vienas. Tokia diaugsmo vienatv nerimo nekelia, prieingai, jis juk irinktasis! Savo palaimoje jis keliauja per mius su roe rankoje.“ (10)

14. Prieingai, Lubacas, remdamasis Banyios tv teologijos visu platumu, steng parodyti, kad iganymas visada laikytas bendruomenine tikrove. Paiame Laike ydams kalbama apie „miest“ (plg. 11, 10.16; 12, 22; 13, 14), tai yra apie bendruomenin iganym. Atitinkamai nuodm Banyios tvai suvokia kaip moni gimins vienybs sugriovim, kaip susiskaldym ir pasidalijim. Babelis, kalb supainiojimo ir persiskyrimo vieta, ikyla kaip to, kas i esms yra nuodm, iraika. Todl „atpirkimas“ atrodo kaip vienybs atkrimas, visus vl jungiantis viening visum, imani rykti tarp pasaulio tikinij. Mums ia btina gilintis visus tekstus, kuriuose aiktn ikyla bendruomeninis vilties pobdis. Pasilikime prie Augustino laiko Probai, kuriame jis mgina kakiek apibdinti t inom ir kartu neinom ties, kurios iekome. Ieities takas jam buvo pasakymas „palaimingas gyvenimas“. Dabar jis cituoja Ps 144, 15: „Laiminga ta tauta, kurios Dievas yra Viepats“ ir tsia: „Kad iai tautai priklausytume ir <...> kartu su ja pasiektume nesibaigiant gyvenim su Dievu, sakym tikslas yra meil i tyros irdies, geros sins ir nuoirdaus tikjimo (1 Tim 1, 5).“ (11) Šis tikrasis gyvenimas, kur vis stengiams kakaip tiestis, neatsiejamas nuo gyvenimo kartu su „tauta“ ir kiekvienam individui gali tapti tikrove tik itame Mes. Jis suponuoja ijim i ms A kaljimo, nes tik io visuotinio subjekto atvirumas atveria ir ms akis, kad jos galt ivysti diaugsmo altin, pai meil – Diev.

15. Tokia bendruomen orientuota „palaimingo gyvenimo“ vizija kreipia anapus pasaulio, taiau kaip tik dl to susijusi su io pasaulio statydinimu – labai vairiais bdais, nelygu istorinis kontekstas ir jo teikiamos ar alinamos galimybs. Augustino laikais, kai nauj taut siverimas grasino suardyti pasaulio audin, iki tol kakiek garantavus teis bei gyvenim teisinje bendruomenje, norint igyventi kintaniame pasaulyje svarbu buvo stiprinti tos gyvenimo bei taikos bendruomens pagrindus. Meskime vilgsn daugiau ar maiau atsitiktinai pasirinkt ir kai kuriais atvilgiais pavyzdin Vidurami moment. Visuotinei smonei vienuolynai atrodo es nusialinimo nuo pasaulio (contemptus mundi) ir pabgimo nuo pareig pasaulio atvilgiu privataus iganymo paiekas vietos. Bernardui Klervieiui, savo reformuotojo ordino vienuolynus patraukusiam brius jaunuoli, atrod kitaip. Jo akimis, vienuoliams teko uduotis ir Banyios, ir pasaulio atvilgiu. Daugybe vaizdi jis stengsi irykinti vienuoli atsakomyb u Banyi ir u vis monij; jiems jis taik Pseudo-Rufino odius: „moni gimin gyva nedaugeliu, nes jei j nebt, lugt visas pasaulis...“ (12) Pasak jo, kontempliuojantieji – contemplantes – turi tapti ems darbininkais – laborantes. Darbo kilnumas, krikioni paveldtas i judaizmo, jau buvo suspinds Augustino ir Benedikto vienuolikose regulose. Bernardas tai, kas pradta, tsia. Kilmingi jaunuoliai, briais trauk jo vienuolynus, turjo imtis rank darbo. Bernardas, tiesa, nedviprasmikai sako, jog vienuolynas negals atkurti rojaus, taiau kartu mano, jog kaip praktinis bei dvasinis „ems dirbimas“ gals rengti nauj roj. Nepaliestos girios plotas paveriamas derlingu – btent tada kertami puikybs mediai, i siel raunamos visokios piktols ir rengiama dirva, kurioje gali augti duona knui ir sielai . Argi dabartin istorija mums i naujo nepatvirtina, jog pasaulio pozityviai statydinti nemanoma niekur, kur sielos prilusios laukini augal?

Krikionikojo tikjimo-vilties pokytis Naujausiais laikais

16. Bet kaip galjo isirutulioti sivaizdavimas, kad Jzaus inia grietai individualistin ir besitaikanti tik individ? Kaip atsitiko, kad „siel gelbjim“ imta aikinti kaip bgim nuo atsakomybs u visum, o krikionikj program laikyti savanaudika iganymo paieka, kai nerpi tarnauti kitiems? Nordami tai atsakyti, turime mesti vilgsn Naujj laik pagrindus. Jie ypa irykja velgiant Francis Bacon. Kad auo naujas metas – atradus Amerik ir pasiekus nauj technini laimjim, dl kuri tai tapo manoma, – yra akivaizdu. Bet kuo remiasi i istorin pervarta? Nauju eksperimento ir metodo santykiu, galinaniu mog aikinti gamt pasitelkiant jos dsnius ir per tai pagaliau pasiekti „meno pergal prie gamt“ (victoria cursus artis super naturam) (14). Bacono poiriu, nauja yra naujas mokslo ir praktikos santykis. Tai dabar pritaikoma ir teologijos lygmeniu: is naujas mokslo ir praktikos santykis reikis, kad mogui Dievo duota ir per pirmj nuodm prarasta valdia krinijai bsianti atkurta (15).

17. Atidiai skaitant bei apmstant ias itaras, aiktn ikyla nerim keliantis ingsnis: atkrimo to, k mogus prarado ivarytas i rojaus, iki iol laukta i tikjimo Jz Krist, ir tai laikyta „atpirkimu“. Dabar io „atpirkimo“, prarastojo „rojaus“ atkrimo laukiama nebe i tikjimo, bet i neseniai surasto mokslo ir praktikos sryio. Tikjimas tiesiog net neneigiamas, bet perkeliamas kit plotm – vien to, kas privatu ir anapus pasaulio, plotm – ir sykiu padaromas kakaip pasauliui nebesvarbus. Tokia programin vizija nulm Naujj laik keli ir vis dar tebelemia iandien tikjimo kriz, kuri i esms yra krikionikosios vilties kriz. Pagal Bacono samprotavimus, viltis gyja nauj pavidal. Dabar jos vardas – tikjimas paanga. Mat Baconui aiku, kad neseniai atskleisti atradimai ir iradimai tra pradia, kad i mokslo ir praktikos sveikos kils nauj atradim ir gims visikai naujas pasaulis, mogaus karalyst . Tad jis pateik lauktin iradim – net lktuvo bei povandeninio laivo – vizij. Tolesnje paangos idjos raidoje diaugsmas matant regim mogikojo potencialo paang tik nuolatos patvirtindavo tikjim paanga, kaip tok.

18. Sykiu paangos idjos erd keli vis labiau prasiskina dvi kategorijos – protas ir laisv. Paanga pirmiausia yra didjanti proto valdia, o tas protas, savaime suprantama, laikomas grio galia grio labui. Paanga yra vis paniojani sait veikimas – engimas tobulos laisvs link. Pati laisv taip pat laikoma grynu paadu, mogui vis visapusikiau save gyvendinant. Abi svokos – laisv ir protas – sykiu ima politin aspekt. Mat proto karalysts laukiama kaip visikai isilaisvinusio mogaus naujo bvio. Taiau tokios proto ir laisvs karalysts slygos i pirmo vilgsnio atrodo menkai teapibrtos. Susidaro spdis, jog protas ir laisv laiduoja nauj tobul moni bendruomen tiesiog savaime, vien dl jiems bdingo gerumo. Taiau abi pagrindins svokos – „protas“ ir „laisv“ – tylomis visada prieprieintos tikjimo ir Banyios, taip pat to meto valstybini santvark saitams. Tad abi svokos turjo revoliucin milinikos sprogstamosios galios potencial.

19. Turime glaustai apvelgti du esminius ios vilties politinio gyvendinimo etapus, nes jie labai svarbs krikionikosios vilties keliui, jos supratimui bei ilikimui. Pirmiausia mintina Pranczijos revoliucija – bandymas steigti dabar proto ir laisvs valdi ir kaip politin tikrov. Apvietos Europa iuos vykius i pradi irjo susiavjusi, bet, jiems rutuliojantis, tapo priversta prot ir laisv apmstyti i naujo. Abi vyki Pranczijoje recepcijos fazes puikiai iliustruoja du Immanuelio Kanto ratai, kuriuose jis apmsto tai, kas vyksta. 1792 m. jis para krin Der Sieg des guten Prinzips über das Böse und die Gründung eines Reichs Gottes auf Erden („Gerojo principo pergal prie blog ir Dievo karalysts steigimas emje“). Jame sako: „Laipsnikas banytinio tikjimo virtimas grynojo religinio tikjimo vienvaldyste yra Dievo karalysts artinimasis.“ (17) Jis mums taip pat pareikia, kad revoliucijos gali paspartinti perjim nuo banytinio tikjimo prie racionalaus tikjimo. „Dievo karalyst“, apie kuri kalbjo Jzus, ia apibriama naujaip ir ateina kitaip; randasi, taip sakant, naujas „greito atjimo laukimas“: „Dievo karalyst“ ateina ten, kur „banytinis tikjimas“ nugalimas ir pakeiiamas „religiniu tikjimu“, t. y. paprastu racionaliu tikjimu. 1795 m. rainyje apie Ende aller Dinge („Vis dalyk pabaig“) vaizdas jau kitoks. Dabar Kantas, greta natralios, svarsto nenatralios, blogos dalyk pabaigos galimyb. Jis rao: „Jei krikionyb vien dien liautsi buvusi verta meils <...>, tai tada mogaus mstysenoje jos atvilgiu sivyraut antipatija ir atmetimas, ir antikristas <...> pradt savo, kad ir trump, valdi (veikiausia paremt baime ir savanaudikumu): bet tada dl to, kad likimas neleido krikionybei tapti visuotine pasaulio religija, nors jai skirta buvo tokiai bti, visus dalykus moraliniu atvilgiu itiks (bloga) pabaiga.“ (18)

20. XIX amiuje tikjimo paanga, kaip naujo mogaus vilties pavidalo, tvirtai laikytasi, o prot ir laisv velgta kaip vaigdes, paskui kurias iame vilties kelyje btina sekti. Bet vis didesn technins pltros sparta ir su tai susijusi industrializacija sukr visikai nauj visuomenin situacij: atsiranda pramons darbinink klas ir „pramons proletariatas“, kurio baisias gyvenimo slygas 1845 m. sukreiamai pavaizdavo Friedrichas Engelsas. Skaitytojui turjo pasidaryti aiku: itai negali tstis; btinos permainos. Taiau permainos sudrebins ir sugriaus vis buruazins visuomens struktr. Po 1789 m. buruazins revoliucijos atjo laikas naujai, proletarinei, revoliucijai: paanga negaljo rutuliotis tiesiog maais ingsneliais, tolydiai. Prireik revoliucinio uolio. tos valandos kvietim atsiliep Karlas Marxas ir savo kalbinmis bei intelektinmis igalmis pamgino ijudinti istorij iam naujam, dideliam – jo manymu – galutiniam ingsniui iganymo link, to, k Kantas pavadino „Dievo karalyste“, link. Ties apie anapus isklaidius, dabar atjo laikas steigti ties apie iapus. Dangaus kritika virsta ems kritika, teologijos kritika – politikos kritika. Paanga link to, kas geriau, galutinai gero pasaulio link dabar kyla nebe i mokslo, bet i politikos – i mokslikai apmstytos politikos, pastanios istorijos bei visuomens struktr ir todl parodanios keli revoliucij, vis dalyk pervart. Marxas savo meto situacij nusak labai tiksliai, nors ir gana alikai ir su dideliu analitiniu valgumu nurod kelius revoliucij – ne tik teorikai: pasitelkdamas komunist partij, iaugusi i 1848 m. komunist Manifesto, j ir pradjo. Dl tyrim tikslumo bei aikaus ranki radikalioms permainoms nurodymo jo paadas avjo ir ligi iol tebeavi. vyko ir revoliucija, radikaliausia – Rusijoje.

21. Taiau su pergale aiktn ikilo ir pamatin Marxo klaida. Jis labai tiksliai nurod, kaip vykdyti perversm. Taiau nepasak, k daryti toliau. Jis tiesiog suponavo, kad naujoji Jeruzal bus gyvendinta eksproprijavus valdanij klas, sumenkus politinei galiai ir suvisuomeninus gamybos priemones. Tada neliks joki prietaravim, mogus ir pasaulis pagaliau bus save suvok. Visa savaime rutuliosis teisingu keliu, nes visa priklausys visiems ir visi vieni kitiems trok geriausia. Tad Leninui po pavykusios revoliucijos teko patirti, kad mokytojas nieko nepasak apie tai, k reikt daryti toliau. Tiesa, jis yra kalbjs apie proletariato diktatros tarpinio laikotarpio btinyb, taiau i vliau turjusi tapti nebereikalinga. Šis „tarpinis laikotarpis“ mums labai gerai pastamas, inome, kaip jis pltojosi atnedamas ne tobul pasaul, bet palikdamas pasibaistinus sugriovimus. Marxas ne tik nesugalvojo naujam pasauliui reikiam institucij – j juk nebebt prireik. Kad jis apie tai nekalba, visikai logika. Jo klaida gilesn. Jis umiro, kad mogus visada lieka mogumi. Jis umiro mog ir jo laisv. Jis umiro, kad laisv visada yra ir laisv daryti bloga. Jis man, jog sutvarkius ekonomik visa kita susitvarkys savaime. Jo tikroji klaida yra materializmas: mat mogus nra vien ekonomini slyg produktas, ir jo negalima pagydyti vien i iors, sukuriant palankias ekonomines slygas.

22. Tad i naujo atsiduriame prieais klausim: ko galime tiktis? Šiuolaikiniams laikams btina save savikritikai vertinti pltojant dialog su krikionybe bei jai bdingu vilties supratimu. I tokio dialogo ir krikionys savo ini bei patiri kontekste turt i naujo suvokti, kokia i tikro yra j vilties esm, k jie turt pasauliui duoti ir ko neduoti. Šiuolaikini laik savikritika turt apimti ir Naujj laik krikionybs, turinios mokytis vis i naujo save suvokti pradedant nuo savo akn, savikritik. Šiuo klausimu ia tegalime pateikti tik kelet pastab. I pradi klaustina: k i tikrj reikia „paanga“? K ji ada ir ko neada? Jau XIX amiuje tikjimas paanga sulaukdavo kritikos. XX a. Theodoras W. Adorno tikjimo paanga problematik suformulavo gana drastikai: paanga, atidiau velgiant, prasidjo nuo akmens svaidykls ir rutuliojosi iki atomins bombos. Šio paangos aspekto i ties nevalia slpti. Kitaip tariant: irykja paangos dviveidikumas. Paanga neabejotinai teikia nauj galimybi griui, bet sykiu atveria didiules galimybes blogiui – galimybes, kuri iki tol nebuvo. Visi esame mat, kaip paanga netikusiose rankose gali virsti, ir yra virtusi, siaub keliania blogio paanga. Jei technins paangos nelydi paanga mogaus moralinio ugdymo, virtimo „vidiniais monmis“ (plg. Ef 3, 16; 2 Kor 4, 16), srityje, tuomet tai yra ne paanga, bet grsm mogui ir pasauliui.

23. Kas dl abiej didij „proto“ ir „laisvs“ tem, tai ia galime tik nurodyti su jomis susijusius klausimus. Taip, protas yra didel Dievo dovana mogui, o proto pergal prie neprotingum yra ir krikionikojo tikjimo tikslas. Bet kada protas i tikrj valdo? Kai bna atsiskyrs nuo Dievo? Kai bna aklas Dievui? Ar su galia ir veikimu susijs protas jau yra visas protas? Paanga, kad bt paanga, turi bti lydima moralinio monijos augimo, o su galia bei veikimu susijs protas neatidliotinai papildytinas proto atvirumu gelbjanioms tikjimo jgoms, gera ir bloga skyrimu. Tik tada jis i ties tampa mogikuoju protu. Jis tampa mogiku tik tuomet, kai gali rodyti valiai keli, o tai jis stengia daryti vien velgdamas anapus savs. Kitaip mogaus bvis, kai sugriaunama pusiausvyra tarp to, k mogus geba gyvendinti materialiai ir k stengia sprsti irdimi, tampa grsme jam ir krinijai. Tad kalbant apie „laisv“, prisimintina, jog mogaus laisv visada reikalauja laisvi sambvio. O is sambvis nemanomas nesivadovaujant bendru vidiniu matu, kuris yra ms laisvs pagrindas ir tikslas. Pasakykime paprastai: mogui reikia Dievo, kitaip jis lieka be vilties. Ši pradioje pacituota ventojo Pauliaus itara (plg. Ef 2, 12) Naujj laik tkmje pasirodo kaip esanti visikai realistika bei teisinga. Todl be Dievo gyvendint „Dievo karalyst“ – taigi vien mogaus karalyst – neivengiamai itinka Kanto nusakyta vis dalyk „bloga pabaiga“: t matme ir vis tebematome. Taigi Dievas mogikuosius dalykus tikrai engia tik tada, kai ne tik yra ms mstomas, bet ir pats prie ms artinasi ir mums kalba. Todl protui, kad visikai bt pats savimi, reikia tikjimo: idant gyvendint savo tikrj prigimt bei uduot, protui ir tikjimui reikia vienas kito.

Tikrasis krikionikosios vilties pavidalas

24. Paklauskime dar kart: ko galime viltis? Ir ko negalime viltis? I pradi turime konstatuoti, kad sumuojamoji paanga galima tik materialinje srityje. ia, vis geriau pastant materijos struktras ir atitinkamai daugjant iradim, paanga aikiai tolydiai juda vis didesns valdios gamtai linkme. Taiau moralins smons ir moralini sprendim srityje toks sumuojamumas nemanomas vien dl to, kad mogaus laisv visada yra nauja bei vis i naujo turi priimti sprendimus. J niekada negali priimti u mus kiti – tada nebebtume laisvi. Laisv lemia, kad pamatini apsisprendim lygmeniu kiekvienas mogus, kiekviena karta yra nauja pradia. Naujos kartos, inoma, gali pasiremti ankstesnij sukauptomis iniomis ir patirtimi bei semti i moralinio visos monijos lobyno. Taiau gali j ir atmesti, nes tai ne taip akivaizdu kaip materials iradimai. Moralinis monijos lobynas neegzistuoja taip, kaip naudojamos priemons, jis yra kaip kvietimas laisv ir kaip jos galimyb. Bet tai reikia:
   a) Teisingo mogikj dalyk bvio, pasaulio moralinio gerumo niekada nemanoma laiduoti vien struktromis, kad ir kokiomis geromis. Tokios struktros ne tik svarbios, bet ir btinos, taiau jos negali ir neturi panaikinti mogaus laisvs. Be to, ir geriausios struktros veikia tik tada, kai bendruomenje gyvi sitikinimai, galintys mones motyvuoti laisvai pritarti bendruomens tvarkai. Laisv neatsiejama nuo sitikinimo, o sitikinimas neegzistuoja savaime, bet turi bti vis i naujo bendruomenikai gyjamas.
   b) Kadangi mogus visuomet lieka laisvas ir jo laisv visada yra trapi, iame pasaulyje niekada neegzistuos galutinai pastatydinta grio karalyst. Kas ada visados iliksiant geresn pasaul, tas ada melagingai, i aki ileidia mogaus laisv. Laisv visada i naujo privalo bti laimima griui. Laisvas pritarimas griui niekada neegzistuoja savaime. Struktros, neataukiamai nustatanios tam tikr – ger – pasaulio santvark, mogaus laisv panaikint, ir todl gal gale geros struktros ir nebt.

25. Tai reikia: kiekvienai kartai duota uduotis vis i naujo galyntis dl teisingos mogikj dalyk tvarkos; toks galynjimasis niekados nesibaigia. Taiau kiekviena karta, inoma, privalo savo indliu prisidti, kad bt sukurtos tikinamos laisvs bei grio santvarkos, rodanios kitai kartai, kaip tinkamai naudotis laisve, ir dl to tiek, kiek leidia mogikosios galimybs, teikianios tam tikr ateities laid. Kitaip tariant: geros struktros padeda, taiau j vien nepakanka. mogus niekada negali bti atpirktas tiesiog i iors. Francisas Baconas ir jo kvpt iuolaikini intelektini srovi sekjai klydo manydami, jog mogus atperkamas per moksl. Turint tok lkest i mokslo reikalaujama per daug, tokia viltis apgaulinga. Mokslas gali daug prisidti prie to, kad pasaulis ir monija bt mogikesni. Bet jis gali mog bei pasaul ir sugriauti, jei nra valdomas u jo paties rib esani jg. Kita vertus, turime pripainti, kad Naujj laik krikionyb mokslo skmi pltojant pasaul akivaizdoje daugiausia grsi individ bei jo iganym. Ji susiaurino savo vilties horizont ir nepakankamai suvok savo uduoties didyb, kad ir kiek daug bt padariusi ugdydama mog bei rpindamasi silpnaisiais ir kenianiaisiais.

26. Ne mokslas atperka mog. mogus atperkamas meile. Pirmiausia tai taikytina vien pasaulio sriiai. Kai kas nors savo gyvenime patiria didel meil, itai jam bna „atpirkimo“, suteikianio jo gyvenimui nauj prasm, akimirka. Taiau netrukus jis suvokia, kad dovanota meil viena pati jo gyvenimo klausimo neisprendia. Ši meil ilieka trapi. J gali sugriauti mirtis. Jam reikia beslygikos meils. Reikia tikrumo, leidianio itarti: „A juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaiktysts, nei dabartis, nei ateitis, nei galybs, nei auktumos, nei gelms, nei jokie kiti kriniai negals ms atskirti nuo Dievo meils, kuri yra ms Viepatyje Kristuje Jzuje“ (Rom 8, 38–39). mogus, kad ir kas jam nutikt, yra „atpirktas“ tada, ir tik tada, kai tokia beslygika meil su jos beslygiku tikrumu egzistuoja. Btent tai turime galvoje sakydami: Jzus Kristus mus „atpirko“. Per j tapome tikri, kad Dievas nra pasaulio tolima „pirmoji prieastis“, nes jo vienatinis Snus tapo mogumi ir apie j kiekvienas gali pasakyti: „Gyvenu tikjimu Dievo Sn, kuris pamilo mane ir paaukojo save u mane“ (Gal 2, 20).

27. Šia prasme tiesa yra tai, jog tas, kuris Dievo nepasta, gali turti daug vili, bet galiausiai yra be vilties, be didels, vis gyvenim remianios vilties (plg. Ef 2, 12). Tikra, didel ir visuose nusivylimuose mog palaikanti viltis gali bti tik Dievas – Dievas, myljs mus „iki galo“, iki „atlikta“ (plg. Jn 13, 1 ir 19, 30). Palyttas meils, ima nuvokti, kas i ties yra „gyvenimas“. Jis ima nuvokti, kas turima galvoje Krikto apeigose aptinkamais odiais apie vilt: i tikjimo laukiu „aminojo gyvenimo“ – tikrojo gyvenimo, kuris yra tiesiog visas, pilnatvikas gyvenimas, kuriam niekas negresia. Jzus, sakantis apie save, jog yra atjs, kad turtume, apsiai turtume gyvenimo (plg. Jn 10, 10), mums taip pat paaikino, kas yra „gyvenimas“: „O aminasis gyvenimas – tai painti tave, vienintel tikrj Diev, ir tavo sistj Jz – Mesij“ (Jn 17, 3). Gyvenimas tikrja io odio prasme surandamas ne savyje ir ne savo igalmis: tai – santykis. O gyvenimas kaip visuma yra santykis su tuo, kuris yra gyvenimo versm. Jei mus sieja santykis su tuo, kuris nemirta, kuris pats yra gyvenimas ir meil, tada esame gyvi. Tada „gyvename“.

28. Bet dabar kyla klausimas: ar taip vl nepuolame iganymo individualizm? vilt tik sau, kuri nebra tikra viltis, nes umirta bei nuoalje palieka kitus? Ne. Santykis su Dievu steigiamas per bendryst su Kristumi – vieni ir tik savo igalmis to nepasieksime. Bet santykis su Jzumi yra santykis su tuo, kuris save u mus visus atidav (plg. 1 Tim 2, 6). Bdami bendrystje su Jzumi Kristumi esame imami jo „u visus“, tai tampa ms egzistencijos bdu. Jzus pareigoja mus gyventi dl kit, taiau tik bendrystje su juo stengiame tikrai bti dl kit, dl visumos. Noriau ia pacituoti did graik Banyios mokytoj Maksim Ipainj (†662), kuris i pradi ragina niekam neteikti pirmenybs Dievo painimo bei meils atvilgiu ir po to ikart pereina prie praktini dalyk: „Kas myli Diev, negali vergauti pinigams. Jis juos ileidia dievikai <…> teisingai padalija atsivelgdamas teistus poreikius.“ (19) I meils Dievui iplaukia dalyvavimas Dievo teisingume bei gerume kit atvilgiu; meil Dievui reikalauja vidins laisvs visos nuosavybs ir materialini grybi atvilgiu: meil Dievui reikiasi atsakomybe u kitus (20). Tok Dievo meils ir atsakomybs u mones ry spdingai liudija Augustino gyvenimas. Atsiverts krikionikj tikjim, jis su savo bendraminiais draugais troko gyventi visikai atsidavs Dievo odiui ir aminiesiems dalykams. Didiosios graik filosofijos suformuluot kontempliatyvaus gyvenimo ideal jis ketino gyvendinti krikionikomis vertybmis, tokiu bdu pasirinkdamas „geriausij dal“ (plg. Lk 10, 42). Bet visa baigsi kitaip. Per sekmadienines v. Miias vienags Hipono uostamiestyje metu Augustinas vyskupo buvo paauktas i minios ir priverstas priimti ventimus tarnauti kunigu iame mieste. Prisimindamas i valand, savo Ipainimuose jis rao: „Igsdintas savo nuodmi ir savo nelaims didybs, buvau sumans irdyje ir nutars pabgti vienumon, bet tu suturjai mane ir sustiprinai, tardamas: Kristus yra mirs u visus, kad gyvieji nebe sau gyvent, bet tam, kuris u juos numir (2 Kor 5, 12).“ (21) Kristus numir u visus. Gyventi jam reikia sitraukti jo „buvim dl kit“.

29. Augustinui itai reik visikai nauj gyvenim. Kart jis taip apibdino savo kasdienyb: „Nerimstanius drausminti, maadvasius guosti, silpnuosius palaikyti, prietaraujantiems atsakyti, kslaujani sergtis, nemokytus mokyti, tingiuosius akinti, besivaidijanius ramdyti, ididiuosius subarti, nusiminusius drsinti, susipykusius taikinti, vargams padti, engiamuosius laisvinti, geruosius girti, bloguosius paksti ir – ojoj! – visus mylti“ (22). „Evangelija mane gsdina“ (23) – kelia iganing baim, neleidiani gyventi vien sau ir skatinani perteikti ms bendr vilt kitiems. Kritiku Romos imperijos laikotarpiu, kai grsm kilo romn Afrikai – kuri, beje, ir buvo sunaikinta Augustino gyvenimo pabaigoje – Augustinui kaip tik rpjo perteikti vilt, – vilt, gimusi i tikjimo ir galinusi j prieingai jo intravertikam temperamentui rytingai ir visomis igalmis prisidti prie miesto statydinimo. Tame paiame Ipainim skyriuje, kur ivydome jo pastang „dl vis“ pagrindin motyv, jis sako, kad Kristus visus mus utaria: „kitaip netekiau vilties. Juk gausios ir, be to, didels mano negalios, gausios ir didels; bet dar galingesnis tavo gydymas. Btume galj manyti, kad tavo odis yra toli nuo sjungos su mogumi, ir netekti vilties dl savs, jei jis nebt taps knu ir gyvens tarp ms.“ (24) Akinamas savo vilties, Augustinas iki galo atidav save paprastiems monms ir savo miestui – atsisak savo dvasinio aristokratikumo, paprastiems monms paprastai pamokslavo ir paprastai elgsi j atvilgiu.

30. Apibendrinkime, kas i ligiolini svarstym ikilo aiktn. mogus kasdien turi daug maesni ar didesni vili – skirting skirtingais gyvenimo tarpsniais. Kartais gali atrodyti, kad viena i vili j pripildo vis ir jam kitoki vili nebereikia. Jaunystje tai gali bti didels, visus lkesius patenkinanios meils viltis; auktesni profesini pareig, vienos ar kitos tolesn gyvenim nulemianios skms viltis. Taiau ioms viltims isipildius, paaikja, jog itai nebuvo visa. Iaikja, kad jam reikia visa pranokstanios vilties. Kad j patenkinti gali tik kakas begalinis, kas visados bus nepalyginti daugiau, negu jis kada nors stengs pasiekti. Šia prasme Naujausiais laikais isirutuliojo pastatydinto tobulo pasaulio, kuris m atrodyti gyvendinamas pasiremiant mokslo iniomis bei mokslikai pagrsta politika, viltis. Taip biblin Dievo karalysts viltis buvo pakeista mogaus karalysts, geresnio pasaulio, kuris bt tikroji „Dievo karalyst“, viltimi. Atrod, kad tai pagaliau yra ta didi ir realistin viltis, kurios ir reikjo mogui. Ji galjo – tam tikram laikui – mobilizuoti visas mogaus jgas; didis tikslas atrod vertas vis pastang. Taiau ilgainiui pasirod, kad i viltis vis labiau tolsta. mogus i pradi suprato, jog i viltis galbt yra rytojaus monms, bet tikrai ne jam. Ir, kita vertus, kad ir kaip didioji viltis susijusi su iuo „dl kit“ – juk negaliu bti laimingas bdamas nusistats prie kitus ir be kit, – viltis, nesusijusi su manimi, nra ir tikroji viltis. Pasirod, kad tokia viltis prietarauja laisvei, nes mogikj dalyk bvis kiekvienoje kartoje vis i naujo priklauso nuo laisvo i moni apsisprendimo. Jei i laisv i j bt atimta santyki bei struktr, pasaulis vlgi nebt geras, nes pasaulis be laisvs nra geras pasaulis. Kad pasaulis tapt geresnis, btina nuolatos stengtis, bet geresnis rytojaus pasaulis negali bti ms vilties tikrasis ir pakankamas turinys. Visados kyla klausimas: kada pasaulis „geresnis“? Kas padaro j ger? Kokiu matu matuojamas jo gerumas? Ir kokiais bdais pasiekiamas is „gerumas“?

31. Dar kart: mums reikia maesni ar didesni vili, palaikani mus kasdieniame kelyje. Taiau j nepakanka be didels, visa kita pranokstanios vilties. Ši didel viltis tegali bti visa aprpiantis Dievas, galintis dovanoti tai, ko patys nestengiame pasiekti. Buvimas apdovanotam nuo vilties neatsiejamas. Vilties pamatas yra Dievas – ne koks nors Dievas, bet Dievas, turintis mogik veid ir myljs mus iki galo – kiekvien atskir mog ir monij kaip visum. Jo Karalyst yra ne sivaizduojama anapusyb, ne ateitis, kurios niekada nebus; jo Karalyst yra ten, kur mylima ir kur mus pasiekia jo meil. Jo meil vienintel teikia mums galimyb kasdien blaiviai, neprarandant vilties polkio, laikytis i prigimties netobulame pasaulyje. Ir jo meil sykiu laiduoja, jog tikrai egzistuoja tai, k tik miglotai nuvokiame ir ko giliausiai laukiame – gyvenimas, kuris yra „tikras“ gyvenimas. Paskutinje dalyje pamginkime tai konkretizuoti, dmes sutelkdami praktines vilties mokymosi bei ugdymo vietas.

Vilties mokymosi ir lavinimo vietos

I. Malda kaip vilties mokykla

32. Pirmutin esmin vilties mokymosi vieta yra malda. Net kai niekas mans nebegirdi, Dievas vis dar girdi. Kai nebeturiu nieko, su kuo galiau kalbtis, kai nieko nestengiu auktis, visada galiu kalbtis su Dievu. Kai niekas nebegali man padti – turint galvoje poreik ar lkest, pranokstant mogaus gebjim puoselti vilt, – Jis gali man padti (25). Net kai esu stumtas didiausi vienatv – jei meldiuosi, niekuomet nesu vienas. Neumirtinas kardinolas Nguyenas Vanas Thuanas paliko mums verting knygel Vilties maldos, trylikos kaljime praleist met, i j devynerius – bnant izoliuotam, vaisi. Per trylika kalinimo met, i pirmo vilgsnio visikos nevilties slygomis, gebjimas girdti Diev, su juo kalbtis leido augti jo vilties galiai, po ilaisvinimo kvpusiai j viso pasaulio monms liudyti vilt – didi vilt, nepravani ir vienatvs naktimis.

33. Vidin maldos ir vilties ry savo pamoksle apie Pirmj Jono laik labai graiai pavaizdavo ventasis Augustinas. Mald jis apibria kaip trokimo lavinim. mogus sukurtas didiai tikrovei – paiam Dievui, kad bt Jo pripildytas. Taiau tai jam skirtai didiai tikrovei jo irdis per siaura. J btina iplsti. „Dievas, delsdamas [save dovanoti], didina [ms] trokim; didindamas trokim, Jis ipleia dvasi; j iplsdamas, Jis daro j labiau gebani [J] priimti.“ Augustinas nurodo ventj Pauli, apie kur sako, jog jis gyvens verdamasis bsimuosius dalykus (plg. Fil 3, 13), ir tada pateikia labai gra vaizd iam mogaus irdies ipltimo bei parengimo procesui nusakyti. „sivaizduok, kad Dievas nori tave pripildyti medaus [kuris yra Dievo velnumo bei gerumo vaizdis]. Bet jei tu pilnas acto, tai kur dsi med?“ Ind, t. y. ird, pirma btina iplsti ir tada ivalyti – ipilti act ir panaikinti acto skon. Tam prireiks darbo, skausmo, taiau tik taip indas pasidarys tinkamas tam, kam skirtas (26). Nors Augustinas ia tiesiogiai kalba apie gebjim priimti Diev, akivaizdu, jog mogus, tokiu darbu atsikratydamas acto bei jo skonio, ne tik tampa laisvas Dievui, bet ir atsiveria kitiems. Mat juk tik bdami Dievo vaikai, galime bti pas vis Tv. Melstis nereikia palikti istorij ir pasitraukti asmenin savosios laims kampel. Teisingas meldimasis yra vidinio valymosi procesas, padarantis mus imlius Dievui ir btent per tai monms. Melsdamasis mogus turi imokti, ko jis i tikro turt prayti Dievo – to, kas verta Dievo. Jis privalo imokti, kad negalima melsti linkint kitiems bloga. Jis turi imokti, jog nevalia prayti pavirutinik ir patogi dalyk, kuri btent iuo momentu geidia, – tai menka, klaidinga, nuo Dievo j atskirianti viltis. Jis turi tyrinti savo trokimus bei viltis. Jis turi atsikratyti savo slapt mel, kuriais save apgaudinja: Dievas juos permato, o susitikimas su Dievu veria pamatyti tai paiam. „Kas gali savo klaidas pastebti? Nuo kali, kuri nejauiu, mane apvalyki!“ – meldia psalmininkas (Ps 19, 13). Kali nevelgimas, manymas, jog esu nekaltas, mans nenuteisina ir neigelbja, nes esu pats kaltas dl savo nejautrios sins, negebjimo painti savyje blog kaip tok. Jei Dievo nra, tai tokiuose meluose galbt ir turiau iekoti prieglobsio, nes tada nebt nieko, kas man atleist, kas bt tikrasis dalyk matas. Taiau susitikimas su Dievu mano sin paadina, idant ji, uuot teikusi galimyb man save teisinti, buvusi mano paties ir mane slygojani mano aminink atgarsiu, tapt gebjimu girdti pat Gr.

34. Kad malda galt iskleisti i ityrinani jg, ji, viena vertus, turt bti visikai asmenika, mano A susitikimas su Dievu, gyvuoju Dievu. Taiau, kita vertus, ji visuomet turt bti vedama ir apvieiama didij Banyios bei ventj mald, liturgins maldos, kuria Viepats mus nuolatos moko tinkamai melstis. Kardinolas Nguyenas Vanas Thuanas savo dvasini pratyb knygoje pasakoja, kad jo gyvenime bta ilg negebjimo melstis tarpsni, tada jis laikydavosi Banyios mald – Tve ms, Sveika, Marija, liturgijos mald – odi (27). Meldiantis bendruomenin ir asmenin malda visada turi itaip viena su kita susipinti. Taip galime kalbtis su Dievu, taip su mumis kalba Dievas. Taip esame apvalomi ir tampame imls Dievui bei gebantys tarnauti monms. Taip gyjame gebjim puoselti didel vilt ir tampame vilties tarnais kitiems – viltis krikionikja prasme visada yra viltis kitiems. Ir ji yra veikli viltis, mums galynjantis, kad dalyk neitikt „bloga pabaiga“. Viltis veikli ir ta prasme, kad mes pasaul ilaikome atvir Dievui. Tik per tai ji lieka tikrai mogika.

II. Veikla ir kania kaip vilties mokymosi vietos

35. Visa rimta ir derama mogaus veikla yra vilties gyvendinimas. Pirmiausia ta prasme, kad mes tikrove paversti mginame savo didesnes ar maesnes viltis – isprsti vien ar kit ms tolesniam gyvenimo keliui svarbi uduot, savo pastangomis prisidti, kad pasaulis tapt iek tiek viesesnis bei mogikesnis, ir per tai taip pat atsivert vartai ateit. Taiau kasdiens pastangos toliau engti savo gyvenimo keliu bei darbuotis dl pasaulio ateities mus isekina arba virsta fanatizmu, jei mums nevieia ta didioji viltis, kurios sunaikinti neigali nei maiau svarbios neskms, nei istorins reikms sukrtimai. Jei negalime tiktis nieko, iskyrus, kas atskiru momentu pasiekiama ir ko tiktis leidia vyraujanios politins bei ekonomins galios, ms gyvenimas beregint ima stokoti vilties. Svarbu inoti: visada galiu dar ko nors tiktis, net jei atrodo, jog mano gyvenime ar mano istoriniu momentu nebra nieko, ko galiau viltis. Drsos toliau veikti bei engti gyvenimo keliu tada gali kvpti tik didel, tikra viltis, kad, nepaisant vis neskmi, mano asmeninis gyvenimas ir visa istorija sergjami nesugriaunamos Meils galios bei jos dka turi prasm ir reikm. inoma, Dievo karalysts patys „nepastatydinsime“ – tai, k pastatome, visada lieka mogaus karalyste su visais mogaus prigimiai bdingais ribotumais. Dievo karalyst yra dovana, ir btent dl to yra didi bei grai, tai atsakas vilt. Dangaus, vartojant klasikin terminologij, negalime „usitarnauti“ savo darbais. Jis visada yra daugiau negu galime usitarnauti; lygiai taip pat buvimas mylimam niekada nra „usitarnaujamas“: tai dovana. Taiau, nepaisant viso inojimo apie i dangaus „pridtin vert“, kartu vis dlto tiesa yra ir tai, kad ms veikla nra indiferentika Dievui ir dl to – istorijos eigai. Save ir pasaul galime atverti, kad engt Dievas – tiesa, meil, gris. Btent tai dar ventieji, prie pasaulio iganymo prisidj kaip „Dievo bendradarbiai“ (plg. 1 Kor 3, 9; 1 Tes 3, 2). Savo gyvenim ir pasaul galime ivaduoti i nuod bei purv, galini sugriauti dabart ir ateit. Galime atidengti ir tyras laikyti krinijos versmes, o per tai krinijos, kuri u mus kaip dovana pirmesn, atvilgiu daryti tai, kas teisinga, paisydami jos vidini poreiki bei tikslo. Tai prasminga, net jei nematome joki iorini vaisi arba, regis, jauiams bejgiai milinikos prieik gali galybs akivaizdoje. Tad i ms veiklos, viena vertus, kyla viltis mums ir kitiems; taiau sykiu drsos kvepia bei krypt ms darbams teikia didi, Dievo paadais besiremianti viltis.

36. Nuo mogaus egzistencijos neatsiejama ne tik veikla, bet ir kania. Ji kyla, viena vertus, i ms baigtinumo, kita vertus, i istorijos raidoje susikaupusios ir iandien taip pat nesulaikomai auganios kali krvos. inoma, btina visomis igalmis stengtis kani sumainti – ukirsti, kiek manoma, keli nekaltj kaniai, palengvinti skausmus, padti veikti dvasin kani. Visa tai yra ir teisingumo, ir meils pareigos, priklausanios pagrindiniams krikionikosios egzistencijos ir kiekvieno tikrai mogiko gyvenimo reikalavimams. Kovoje su fiziniu skausmu pasiekta didel paanga; tuo tarpu nekaltj ir dvasins kanios pastaraisiais deimtmeiais veikiau padaugjo. Taip, turime daryti visa, k galime, kaniai veikti, taiau jos i pasaulio visikai paalinti negalime – tiesiog jau vien dl to, kad negalime atsikratyti savo baigtinumo ir kad n vienas i ms nestengia i pasaulio paalinti blogio, kalts galios, kuri visada – matome – yra kani altinis. T padaryti gali tik Dievas – toks Dievas, kuris pats engia istorij, tampa mogumi ir istorijoje kenia. inome, kad toks Dievas egzistuoja, ir todl pasaulyje yra galia, „naikinanti pasaulio nuodm“ (Jn 1, 29). Su tikjimu, kad tokia galia yra, istorijoje radosi viltis, jog pasaulis pasveiks. Tai yra viltis – dar ne gyvendinimas, viltis, teikianti mums drsos stoti grio pusn net tada, kai reikalas atrodo beviltikas, inant, jog iorinje istorijos raidoje kalts galia ir toliau iliks baisi dabartis.

37. Grkime prie ms temos. Galime mginti kani apriboti, su ja kovoti, bet i pasaulio jos paalinti negalime. Taiau kai mons, troktantys ivengti kanios, stengiasi apeiti visa, kas galt suteikti kani, apsaugoti save nuo su tiesa, meile, griu susijusio vargo bei skausmo, jie puola tui gyvenim, kuriame galbt nra kanios, taiau juo daugiau slogaus prasms stokos bei vienatvs jausmo. mog gydo ne kanios vengimas, ne bgimas nuo juos, bet gebjimas kani priimti bei per j brsti, vienijantis su Kristumi, kuris su begaline meile kentjo, atrasti joje prasm. ia noriau i vietnamiei kankinio Paulio Le-Bao-Thino (†1857) laiko pacituoti kelet sakini, kuriais liudijamas kanios perkeitimas i tikjimo kylanios vilties galia: „A, Paulius, sukaustytas grandinmis dl Kristaus vardo, noriu praneti jums apie savo vargus, kuriuos ia esu kasdien panardintas, idant js iebtumte dievikosios meils ugn ir kartu su manimi keltumte Diev lovinimo giesm, nes jis gailestingas per amius (plg. Ps 136). Šis kaljimas tikrai yra aminojo pragaro vaizdis: visokiausius iaurius kankinimus, kaip paniai, geleins grandins ir lynai, papildo neapykanta, kerto aktai, meitai, nevanks odiai, neteisingi kaltinimai, niekybs, melagingos priesaikos, keiksmai ir galiausiai baim bei lidesys. Bet Dievas, ilaisvins tris jaunuolius i ruojanios krosnyje ugnies, visada arti mans. Jis ir mane igelbjo i i negand bei pavert jas saldybe, nes jis gailestingas per amius. Tarp i kankinim, paprastai kitus palenkiani ir palauiani, a Dievo malons dka esu kupinas diaugsmo ir linksmumo, nes esu ne vienas, bet su Kristumi <...>. Kaip pakelti siaubing spektakl, kuriame man kasdien tenka matyti Tavo ventj Vard keikianius valdovus, mandarinus ir j dvarikius – Tavo, kuris sdi soste ant kerub (plg. Ps 80, 2)? Štai – Tavo kryi trypia pagonys. Kur Tavo lov? Kai visa tai matau, degdamas meile troktu bti sukapotas gaballius, kad mirtimi paliudyiau Tavo meil. Parodyk, Viepatie, savo gali! Ateik man pagalb ir igelbk mane, kad per mano silpnum visos tautos ivyst bei palovint Tavo jg <...>. Brangs broliai, girddami iuos dalykus diaukits ir Viepat, viso grio altin, kelkite nepaliaujam padkos giesm bei su manimi auktinkite Viepat, nes jis gailestingas per amius <...>. Raau visa tai jums, kad mano ir js tikjimas tapt viena. Siauiant audrai, metu inkar Dievo sosto link – tas inkaras yra viltis, gyva mano irdyje <...>.“ (28) Tai – laikas i „pragaro“. Jame atsiskleidia visas koncentracijos stovyklos siaubas, kai tiron keliamas kanias papildo paiose aukose ilaisvintas blogis, joms tampant dar vienu iauri kankintoj rankiu. Tai laikas i „pragaro“, bet jame isipildo psalms odiai: „Jei dang uengiau, tu tenai btum, jei Šeole pasikloiau guol, ir ten tave rasiau. <...> Jei sakyiau: Tamsa mane paslps i tikrj <...>, naktis viest kaip diena, tamsa bt kaip viesa“ (Ps 139, 8–12; taip pat plg. Ps 23, 4). Kristus nueng „pragar“, todl jis ten alia to, kuris ten mestas, ir tams paveria viesa. Kanios, skausmai lieka baiss ir beveik nepakeliami. Bet patekjo vilties vaigd – irdies inkaras driekiasi ligi Dievo sosto. Ne blogis moguje ilaisvinamas, bet pergal venia viesa: kania – nenustodama bti kania – vis dlto virsta lovinimo giesme.

38. mogikumo mat esmingai lemia jo santykis su kania ir kenianiuoju. Tai galioja ir individui, ir visuomenei. Visuomen, negalinti priimti kenianij ir padti jiems dalydamasi ujuojauta, yra iauri ir nemonika visuomen. Bet visuomen negali priimti bei palaikyti kenianij, jei to negali padaryti individai, o individas negali priimti kito kanios, jei pats kanioje nra stengs atrasti prasms, apvalymo ir brandos kelio, vilties kelio. Juk priimti keniant artim reikia padaryti jo kani sav. Bet btent per tai, kad kania dabar yra besidalijamoji kania, kad joje yra kitas, j siskverbia meils viesa. Tai labai graiai ireikiama lotyn kalbos odiu con-solatio (paguoda), adinanio buvimo-kartu vienatvje, kuri tada nebra vienatv, vaizdin. Taiau gebjimas prisiimti kani dl grio, tiesos ir teisingumo irgi sudaro mogikumo mat, nes jei mano gerov, mano sveikumas man svarbesni u ties ir teisingum, tada sigali stipresniojo valdia, vyrauja prievarta ir melas. Tiesa, teisingumas turt bti aukiau u mano patogum bei fizin nepaliestum, kitaip melu taps pats mano gyvenimas. Galiausiai kanios altinis yra ir „taip“ meilei, nes meil visada reikalauja savs atsiadjim, kuriais save apkarpau bei sueidiu. Be io skausmingo savs atsisakymo meil net negalt egzistuoti; tada ji virst grynu egoizmu ir taip save, kaip toki, sunaikint.

39. Kentti su kitu, dl kit; kentti dl meils tiesai ir teisingumui; kentti i meils ir tam, kad taptum tikrai myliniu asmeniu, – tai pagrindiniai mogikumo elementai, kuri atsisakydamas mogus sugriaut pats save. Bet ir vl kyla klausimas: ar esame tam pajgs? Ar kitas pakankamai svarbus, kad dl jo pasidaryiau kenianiu? Ar tiesa man pakankamai svarbi, kad bt verta kanios kainos? Ir ar meils paadas toks didelis, kad pateisint mano savs dovanojim? monijos istorijoje krikionikasis tikjimas reikmingas kaip tik dl to, kad jis naujaip ir kaip niekada giliai pabudina mogaus gebjim kentti iais jo mogikumui esminiais bdais. Krikionikasis tikjimas mums parod, kad tiesa, teisingumas, meil yra ne vien idealai, bet ir realiausia tikrov. Mat jis parod mums, kad Dievas, Tiesa ir Meil asmens pavidalu, norjo kentti dl ms ir su mumis. Bernardas Klervietis yra taikliai pasaks: Impassibilis est Deus, sed non incompassibilis (29) – Dievas negali kentti, bet jis nra negalintis kentti drauge. mogus Dievui toks brangus, kad jis pats tapo mogumi, jog galt su mogumi drauge kentti – visikai realiai knu ir krauju, kaip mums rodoma Jzaus kanios istorijoje. Tad vis mogikj kani eng drauge su mumis keniantysis ir kani drauge neantysis; tad kiekvienoje kanioje gldi con-solatio, drauge kenianios Dievo meils paguoda, ir todl yra patekjusi vilties vaigd. inoma, vairiose kaniose bei negandose mums visada reikia ir ms maesni ar didesni vili – geranoriko aplankymo, vidini ir iorini aizd ugijimo, krizs skmingos baigties ir t. t. Igyvenant ne tokias reikmingas negandas toki vilties form gali ir pakakti. Taiau patiriant tikrai dideles negandas, kai reikia galutinai apsisprsti, ar tiesos atvilgiu teikti pirmenyb gerovei, karjerai, turtui, btinas tikros, didels vilties, apie kuri kalbjome, tikrumas. Dl ios prieasties reikia liudytoj, vis save atidavusi kankini, kad jie mums tai kasdien rodyt. Net darydami nereikmingus pasirinkimus kasdieniame gyvenime, privalome teikti pirmenyb griui, ne patogumui – inodami, jog btent taip patys gyvename tikrj gyvenim. Pakartokime tai dar kart: gebjimas kentti dl meils tiesai yra mogikumo matas. Taiau is gebjimas kentti priklauso nuo vilties, kuri neiojams savyje ir kuria remiams, pobdio ir dydio. Bdami sklidini didels vilties, ventieji steng engti didiuoju mogikosios egzistencijos keliu, pirma nueitu Kristaus.

40. Noriau pridurti dar vien nedidel, taiau kasdieniam gyvenimui labai reikming pastab. Šiandien galbt maiau praktikuojamam, bet dar neseniai labai paplitusiam pamaldumui buvo bdinga mintis, jog nedidelius kasdienius vargus galima „paaukoti“, taip suteikiant jiems prasm. Toks pamaldumas neabejotinai turjo perdt ir galbt nesveik dalyk, taiau vertt paklausti, ar jame negldjo kakas, kas esminga ir pagalbu. K reikia „paaukoti“? Šie mons buvo sitikin, jog savo nedidelius vargus gali terpti didj Kristaus drauge kentjim, kad jie kakaip priklausyt drauge kentjimo lobiui, kurio reikia monijai. Tada prasm gyti ir prie grio, meils tvarkos prisidti galdavo ir nedideli kasdieniai sunkumai. Galbt turtume paklausti, ar itai negalt mums vl tapti protinga perspektyva.

III. Teismas kaip vilties mokymosi bei lavinimo vieta

41. Didiojo Banyios Credo vidurin dalis, kurioje kalbama apie Kristaus aminojo gimimo i Tvo ir laikinio – i Mergels Marijos, jo kryiaus, prisiklimo bei grimo slpin, ubaigiama odiais: „Jis vl garbingai ateis gyvj ir mirusij teisti.“ Teismo perspektyva nuo ankstyviausi laik ligi pat kasdienio gyvenimo lygmens dar poveik krikionims kaip j dabartinio gyvenimo matas, kaip reikalavimas sinei ir kartu kaip dievikojo teisingumo viltis. Tikjimas Krist niekada nevelg tik atgal ir vir, bet visada krypo ir priekin, Viepaties nekart skelbt teisingumo valand. Toks vilgsnis ateit dar krikionyb svarbi dabariai. Krikioni banytini pastat, kuriuose norta regimai ireikti istorin bei kosmin tikjimo Krist platyb, rytinje pusje paprastai bdavo vaizduojamas kaip karalius grtantis – vilties vaizdis – Kristus, tuo tarpu vakarinje, kaip atsakomybs u savo gyvenim vaizdis, – Paskutinis teismas, is vaizdis tarsi kandin palyddavo krikionis, einanius pro j i banyios kasdienyb. Teismo ikonografijos raidoje vir vliau vis labiau m imti grsmingasis bei bauginantis teismo aspektas, akivaizdiai labiau trauks menininkus negu vilties, danai utemdytos grsms enkl, spindesys.

42. Naujaisiais laikais mintis apie Paskutin teism iblsta: krikionikasis tikjimas individualizuojamas ir pakrypsta pirmiausia savo paties sielos iganym; visuotins istorijos apmstym vis labiau ima enklinti paangos idja. Vis dlto pamatinis teismo lkesio turinys tiesiog neinyksta, bet dabar gyja visikai kitok pavidal. XIX ir XX a. ateizmas, jo aknys ir tikslas, yra moralizmas – protestas prie pasaulio ir jo istorijos neteisybes. Pasaulis, kuriame tiek daug neteisybs, nekaltj kanios ir galingj cinizmo, negali bti gerojo Dievo krinys. Dievas, kuris bt atsakingas u tok pasaul, nebt teisingas ir juolab geras Dievas. Morals vardu toks Dievas atmestinas. Tad m atrodyti, kad teisingum steigianio Dievo nra ir todl dabar paiam mogui tenka uduotis kurti teisingum. Jei protestas prie Diev io pasaulio kani akivaizdoje suprantamas, tai pretenzija, jog monija dabar galinti ir turinti daryti tai, ko nedaro ir negali padaryti joks Dievas, ipuiklika ir i pagrind neteisinga. Kad i to kilo didiausios iaurybs ir daugyb teiss paeidim, neatsitiktina, tai nulemta tokios pretenzijos esminio klaidingumo. Pasaulis, pats turintis susikurti teisingum, yra pasaulis be vilties. Niekas neatsiliepia imtmei kanias. Niekas nelaiduoja, kad pasaulyje toliau neviepataus – kad ir kokiomis ideologinmis atmainomis dangstydamasi – cinika galia. Didieji Frankfurto mokyklos mstytojai Maxas Horkheimeris ir Theodoras W. Adorno vienodai kritikavo ir ateizm, ir teizm. Horkheimeris radikaliai neig, jog manoma rasti kok nors imanentin Dievo pakaital, bet sykiu atmet ir gero bei teisingo Dievo paveiksl. Smarkiai radikalizuodamas Senojo Testamento draudim dirbintis paveiksl, jis kalba apie „visikai Kito“, kurio nemanoma pasiekti, „trokim“ – tai pasaulio istorijai adresuojamas trokimo ksnis. Adorno irgi rytingai atmet visus paveikslus, skaitant mylinio Dievo „paveiksl“. Bet jis lygiai taip pat nuolatos pabrdavo i „negatyvij“ dialektik ir sakydavo, jog teisingumas, tikrasis teisingumas reikalaujs pasaulio, „kuriame bt ne tik paalinta esama kania, bet ir ataukta tai, kas neataukiamai praj“ (30). Taiau tai – taikant pozityvius ir todl, jo akimis, netinkamus simbolius – reikt, kad be mirusij priklimo teisingumo bti negali. Tokia perspektyva suponuot „kno prisiklim, o tai idealizmui, absoliuios Dvasios karalijai, visikai svetima“ (31).

43. Grieto paveiksl atmetimo, kurio reikalaujama pirmuoju Dievo sakymu (plg. I 20, 4), gali ir privalo nuolatos mokytis ir krikionis. Negatyviosios teologijos ties pabr Laterano IV Susirinkimas, nedviprasmikai teigs, jog bet kok panaum tarp Krjo ir krinio visada pranoksta dar didesnis j nepanaumas (32). Vis dlto tikintysis visus paveikslus neturi atmesti tokiu mastu, kad jis, kaip nort Horkheimeris ir Adorno, sustot ties „ne“ abiem tezms – teizmui ir ateizmui. Dievas pats dovanojo savo „paveiksl“ – mogumi tapusiame Kristuje. Juo, Nukryiuotuoju, iki galo paneigiami klaidingi Dievo paveikslai. Dievas dabar parodo savo veid kenianiojo, besidalijanio Dievo apleisto mogaus bviu, pavidalu. Šis nekaltai keniantysis tapo vilties tikrumu: Dievas yra, ir Dievas moka kurti teisingum taip, kaip mes nestengiame sivaizduoti ir tegalime nuvokti tikjimu. Taip, kno prisiklimas yra (33). Teisingumas yra (34). Praeities kanios „ataukiamos“, atitaisymu atkuriama teis. Todl tikjimas Paskutin teism galiausiai ir pirmiausiai yra viltis – viltis, kurios btinyb aikiai irykjo pastarj ami pervartose. Esu sitikins, jog teisingumo klausimas yra pagrindinis, bet kuriuo atveju stipriausias argumentas tikjimo aminj gyvenim naudai. Vien individualus poreikis, kad isipildyt tai, ko neduota iame gyvenime, – ms laukiama nemirtinga meil, neabejotinai yra svarbus pagrindas tikti, jog mogus sukurtas aminybei, bet tik drauge suvokiant, kad istorijos neteisingumui nra paliktas paskutinis odis, ligi galo tikinama tampa Kristaus sugrimo ir naujo gyvenimo btinyb.

44. Protestas prie Diev teisingumo vardu nieko neduoda. Pasaulis be Dievo yra pasaulis be vilties (Ef 2, 12). Tik Dievas gali sukurti teisingum. O tikjimas teikia mums tikrum, jog jis tai daro. Paskutinio teismo vaizdis pirmiausia yra ne siaubo, bet vilties vaizdis, mums netgi galbt esminis vilties vaizdis. Bet argi jis kartu nra ir baims vaizdis? A pasakyiau: atsakomybs vaizdis. Taigi vaizdis tos baims, apie kuri ventasis Hilarijus sako, jog vis ms baims vieta yra meilje (35). Dievas yra teisingumas ir kuria teisingum. Tai ms paguoda ir viltis. Bet jo teisingume sykiu gldi malon. Šitai suvokiame velgdami nukryiuot ir prisiklus Krist. Abu dalykai – teisingumas ir malon – traktuotini neileidiant i aki j deramo vidinio ryio. Malon teisingumo nepanaikina. Neteisybs ji nepaveria teise. Ji nra kempin, kuria viskas nuvaloma taip, kad visa, kas padaroma emje, galiausiai praranda bet koki vert. Prie tok dang ir toki malon, pavyzdiui, savo Broliuose Karamazovuose pagrstai protestavo Dostojevskis. Aminajame pokylyje piktadariai galiausiai nesds greta auk be jokio skirtumo, tarsi nieko nebuvo vyk. ia noriau pacituoti vien Platono tekst, kuriame atsispindi teisingo teismo nuvokimas, daug kuo iliekantis tinkamas bei iganingas ir krikionims. Mitologiniais vaizdais, kuriais perteikiama nedviprasmika tiesa, Platonas kalba apie tai, kad pabaigoje sielos stovs nuogos prie teisj. Tada bus svarbu ne tai, kas jos kada nors buvo istorijoje, bet kas yra i tikrj. „Tada prie j [teisj] stos kokio nors karaliaus ar valdovo siela, ir jis neivys joje nieko sveika; ji iraiyta bei nusta rand, kylani i melaging priesaik bei neteisybi, <...> visa kreiva ir sklidina melo bei arogantikumo, joje nra nieko tiesaus, nes ji uaugusi be tiesos. Jis taip pat mato, jog savival, aistringumas, ipuikimas ir neapdairus elgesys j pripild nesaikingumo bei begdysts. Pamats toki, jis nedelsdamas meta j kaljim, kuriame ji turi atkentti usitarnautas bausmes. <...> Bet kartais pamato prie save kitoki siel, gyvenusi pamaldiai ir garbingai <...>; jis ja pasigroi ir pasiunia palaimintj salas.“ (36) spdamas mus, Jzus palyginime apie turting lbautoj ir varg Lozori (Lk 16, 19–31) parod mums toki arogantikumo ir pertekliaus sugriaut siel, kuri pati atvr tarp savs ir vargo neveikiam praraj – usisklendimo materialiniuose malonumuose praraj, kito umirimo, negebjimo mylti, dabar virstanio deginaniu ir nenumalinamu trokuliu, praraj. Sykiu turime konstatuoti, kad Jzus iame palyginime nekalba apie galutin lemt po pasaulio teismo, bet perima vaizdin, pasitaikant, be kita ko, ankstyvajame judaizme, ir galvoje turi tarpin bv tarp mirties ir prisiklimo, kai galutinis nuosprendis dar nra paskelbtas.

45. Šis ankstyvajam judaizmui bdingas tarpinio bvio vaizdinys apima mint, kad sielos ne tiesiog laikomos laikinoje buveinje, bet jau kenia bausm, kaip rodo palyginimas apie turting lbautoj, arba jau mgaujasi laikinomis palaimos formomis. Galiausiai io bvio siela gali bti apvaloma bei gydoma ir taip parengiama bendrystei su Dievu. Ankstyvoji Banyia tokius vaizdinius perm, ir i j vliau Vakar Banyioje laipsnikai isirutuliojo mokymas apie skaistykl. ia mums nebtina tyrinti sudting istorini tokios raidos keli; tiesiog paklauskime, apie k ia kalbama. mogaus gyvenimikasis apsisprendimas su mirtimi tampa galutinis – jo gyvenimas atsiduria prie Teisj. mogaus apsisprendimas, gijs pavidal jo gyvenimo tkmje, gali turti vairi form. Gali bti moni, kurie visikai sugriov savo pai tiesos trokim bei pasirengim mylti, moni, kuriuose viskas virt melu, moni, gyvenani neapykanta bei trypiani savyje meil. Tai baisi mintis, bet kai kuri ms istorijos asmen tokie kontrai kaip tik bauginamai irykja. Toki moni nebt galima igydyti, gris juose bt sugriautas negrtamai: btent itai ymima odiu pragaras (37). Kita vertus, gali bti labai tyr moni, leidusi Dievui save visikai persmelkti ir todl visai atvir artimui, moni, kuri bendryst su Dievu jau dabar lemia vis j bt ir kuri nujimu pas Diev tik atbaigiama tai, kas jie jau yra (38).

46. Taiau ms patyrimas rodo, kad nei viena, nei kita nra normalus mogikosios egzistencijos atvejis. Daniausiai – taip galime tarti – mogus savo giliausioje esybje ilaiko galutin ir vidin atvirum tiesai, meilei, Dievui. Taiau darant sprendimus kasdieniame gyvenime, tas atvirumas nuolatos uklojamas einant vis naujus kompromisus su blogiu – daug purvo dengia tyrum, kurio vis dar troktama ir kuris vis i naujo inyra i visa, kas ema, bei pasilieka sieloje. Kas tokiems monms nutinka, kai jie stoja prieais Diev? Ar visas per j gyvenim susikaups purvas staiga tampa nebesvarbus? O gal yra kitaip? Šventasis Paulius Pirmajame laike korintieiams kelia mint, jog Dievo teismo poveikis skiriasi priklausomai nuo mogaus bkls. Paulius vaizdiais nori ireikti neregimyb, todl t vaizdi negalime paversti svokomis – tiesiog dl to, jog nestengiame pavelgti pasaul anapus mirties ir nesame jo patyr. I pradi Paulius apie krikionikj egzistencij sako, jog ji statoma ant bendro pamato – Jzaus Kristaus. Tas pamatas tvirtas. Jei io pamato tvirtai laikoms, jei ant jo esame pastat savo gyvenim, inome, kad io pamato nestengs atimti n mirtis. Tada Paulius tsia: „Ar kas ant io pamato stato i aukso, sidabro, brangij akmen, medio, ieno, iaud – kiekvieno darbas iaiks. Teismo diena j ikels aiktn, nes ji pasirodys ugnimi, ir ugnis itirs, koks kieno darbas. Kieno statybos darbas ant pamato iliks, tas gaus umokest. O kieno darbas sudegs, tas praras umokest; jis pats isigelbs, bet tartum per ugn“ (3, 12–15). Šiame tekste bet kuriuo atveju inyra aiktn, jog kai kas pastatyta gali sudegti, jog pats igelbjamasis turi pereiti per „ugn“, kad galutinai tapt gebantis priimti Diev, atsissti u aminojo pokylio stalo.

47. Kai kurie dabartiniai teologai laikosi nuomons, kad deginanti ir kartu gelbjanti ugnis yra Kristus, Teisjas ir Gelbtojas. Susitikimas su juo yra lemiamas Teismo aktas. Jo akivaizdoje itirpsta visa netiesa. Btent susitikimas su Juo mus degindamas perkeiia ir ilaisvina, kad tikrai taptume patys savimi. Ms gyvenimo statiniai tada gali pasirodyti bes buv sausi iaudai, gryna savigyra ir sugriti. Bet is skausmingas susitikimas, kuriame atsiskleidia tai, kas ms egzistencijoje buvo netyra ir nesveika, yra ir igelbjimas. Kristaus vilgsnis, jo irdies palytjimas mus gydo skausmingai perkeisdamas, „tartum per ugn“. Tai palaimingas skausmas, kai ventoji jo meils galia mus degindama persmelkia taip, kad galiausiai tampame visikai savimi ir per tai visikai Dievo. Per tai taip pat irykja teisingumo ir malons sampyna: ms gyvenimas nra nesvarbus, taiau purvas nedengia ms aminai, jei bent iliekame besitiesiantys Krist, ties ir meil. Jis jau sudegintas per Kristaus kani. Teismo akimirk patiriame bei priimame jo meils pervir viso blogio pasaulyje ir mumyse atvilgiu. Meils skausmas virsta ms igelbjimu ir diaugsmu. Akivaizdu, jog tokio perkeiianio deginimo „trukms“ negalime matuoti ms pasaulio chronologiniu matu. Perkeiiantysis io susitikimo „akimirksnis“ nepavaldus emikiems laiko matams – tai irdies laikas, „perjimo“ bendryst su Dievu Kristaus Kne laikas (39). Dievo teismas – viltis ir dl to, kad yra teisingumas, ir dl to, kad yra malon. Jei teismas tebt malon, padaranti visa, kas emika, nereikminga, Dievas mums likt skolingas atsakym klausim dl teisingumo – esmingai svarb klausim, adresuojam istorijai ir Dievui. Jei jis tebt teisingumas, visa, kas mums pabaigoje likt, bt baim. Dievo tapimas mogumi Kristuje abu dalykus – teism ir malon – taip susiejo vien su kitu, kad teisingumas atkuriamas: visi darbuojams savo iganymui „su baime ir drebdami“ (Fil 2, 12), ir kartu malon leidia visiems puoselti vilt ir pasitikint artintis prie Teisjo, kur pastame kaip savo „utarj“, parakletos (plg. 1 Jn 2, 1).

48. ia pamintinas dar vienas svarbus motyvas praktikuoti krikionikj vilt. Vlgi ankstyvajame judaizme jau bta minties, kad tarpiniame bvyje esantiems mirusiesiems galima padti malda (pvz., 2 Mak 12, 38–45: I a. pr. Kr.). Atitinkam praktik savaime perm krikionys, ir dabar jos bendrai laikosi Ryt ir Vakar Banyia. Rytams svetimas nuskaistinamasis ir permaldaujamasis siel kentjimas „anapus“, utat inomos palaimos arba ir kanios vairios pakopos tarpiniame bvyje. Bet Eucharistija, malda ir imaldomis mirusij sieloms galima suteikti „poilsio ir atgaivos“. Tai, kad meil gali nusidriekti anapus, kad galime vienas kitam duoti bei vienas i kito imti, visais imtmeiais buvo pamatinis krikionijos sitikinimas, ligi iandien iliekantis paguodiama patirtimi. Kas gi nejauia poreikio savo anapus ikeliavusiems artimiesiems pasisti gerumo, dkingumo ar ir praymo atleisti enklo? Dabar bt galima paklausti: jei „skaistykla“ yra tiesiog deginantis skaistinimas susitinkant su teisianiu bei gelbjaniu Viepaiu, tai kaip tam poveik gali daryti treiasis, kad ir koks artimas bt? Toki klausim akivaizdoje turime suvokti, kad n vienas mogus nra udara monada. Ms egzistencijos viena su kita susijusios, sujungtos tarpusavyje daugialypi sveik. Niekas negyvena vienas. Niekas nenusideda vienas. Niekas neigelbjamas vienas. mano gyvenim, tai, k mstau, kalbu, darau, veikiu, siterpia kit gyvenimas. Ir prieingai, mano gyvenimas siterpia kit gyvenim – ir geri, ir blogi dalykai. Tad mano praymas dl kito, net ir po jo mirties, nra kas nors svetima, iorika. Kadangi egzistencijos tarpusavyje susipynusios, mano padka jam, mano malda u j gali turti takos jo ityrinimui. Sykiu nra reikalo imtis emik laik perskaiiuoti dievikj laik: siel bendrystje emikasis laikas pranokstamas. Prisiliesti prie kito irdies niekada ne vlu ir nra bergdia. Taip dar kart irykja svarbus krikionikojo vilties supratimo elementas. Ms viltis visada i pagrind yra viltis dl kit; tik tada ji tikrai yra viltis ir mano paties atvilgiu (40). Kaip krikionys visada turime ne tik klausti: kaip galiu save igelbti? Turime taip pat klausti: k galiu padaryti, kad igelbti bt kiti ir kad kitiems patekt vilties vaigd? Btent tada bsiu daugiausiai padars ir dl savo paties igelbjimo.

Marija – vilties vaigd

49. Vienu VIII ar IX a. sukurtu himnu Banyia jau per tkstant met sveikina Marij, Viepaties Motin, kaip „jros vaigd“: Ave maris stella. mogaus gyvenimas reikia buvim pakeliui. Kokio tikslo link? Kaip atrandame gyvenimo keli? Gyvenimas atrodo it plaukimas per danai tamsi ir audring istorijos jr, dairantis keli mums rodani vaigdi. Tikrosios ms gyvenimo vaigds yra teisingai gyventi mokj mons. Jie yra vilties viesuliai. inoma, pati viesa, saul, patekjusi vir vis istorijos tamsybi, yra Jzus Kristus. Bet kad j atrastume, mums reikia ir artim viesuli – moni, dovanojani vies i viesos ir taip rodani krypt, kuria turtume plaukti. Ir koks mogus labiau u Marij galt bti mums vilties vaigd – ji, kuri savuoju „taip“ pati atvr Dievui duris ms pasaul, ji, kuri tapo gyvja Sandoros skrynia, kurioje Dievas prim kn, tapo vienu i ms, iskleid tarp ms savo palapin (plg. Jn 1, 14)?

50. Todl kreipiams j: Šventoji Marija, tu buvai viena i t nuolanki bei didi Izraelio siel, kurios, kaip Simeonas, lauk „Izraelio paguodos“ (Lk 2, 25), kaip Ona, – „Jeruzals ivadavimo“ (Lk 2, 38). Tu gyvenai ventuosiuose Izraelio ratuose, kuriuose kalbta apie vilt, – apie Abraomui ir jo palikuonims duot paad (plg. Lk 1, 55). Suprantame tave itikus ventj igst, kai Dievo angelas eng tavo namus ir tau prane, jog tursi pagimdyti t, kurio lauk Izraelis, lauk pasaulis. Per tave, per tavo „taip“ tkstantmei viltis turjo tapti tikrove, engti pasaul bei jo istorij. Tu nepabgai ios uduoties didybs ir itarei „taip“: „Štai a Viepaties tarnait, tebna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Kai, kupina ventojo diaugsmo, per Judjos kalnus skubjai pas savo giminait Elzbiet, tu tapai bsimosios Banyios, savo siose per istorijos kalnus neanios pasaulio vilt, vaizdiu. Taiau greta diaugsmo, kur imtmeiams isakei bei apdainavai savuoju Magnificat, tau buvo inomi ir migloti prana odiai apie Dievo tarno kani iame pasaulyje. Vir gimimo Betliejaus tvartelyje vytjo angel spindesys, taiau sykiu iame pasaulyje pernelyg jautsi ir Dievo neturtas. Senasis Simeonas prabilo apie kalavij, perversiant tavo ird (plg. Lk 2, 35), apie prietaravimo enkl, kuriuo iame pasaulyje taps tavo Snus. Prasidjus Jzaus vieajai veiklai, turjai pasitraukti al, kad galt augti naujoji eima, kuri steigti jis buvo atjs ir kuri turjo iaugti i jo odio klausanij bei jo besilaikanij (plg. Lk 11, 27 ir t.). Nepaisant Jzaus pradins veiklos didybs bei sukelto diaugsmo, tau jau Nazareto sinagogoje teko patirti odi apie „prietaravimo enkl“ ties (plg. Lk 4, 28 ir t.). Tu igyvenai didjani prieikumo bei atmetimo gali, vis labiau besitvenkusi apie Jz bei virtusi kryiaus valanda, kai pasaulio Gelbtoj, Dovydo pdin, Dievo Sn turjai ivysti mirtant tarp nusikaltli kaip neskms itiktj bei pajuokai istatytj. Tu igirdai odius: „Moterie, tai tavo snus!“ (Jn 19, 27). Nuo kryiaus gavai nauj misij. Kryiaus dka naujaip tapai motina – vis, kurie tiki tavo Sn Jz ir nori juo sekti, motina. Skausmo kalavijas pervr tavo ird. Ar numir viltis? Ar pasaulis galutinai tapo be viesos, gyvenimas – be tikslo? T valand tu neabejotinai viduje girdjai angelo odius, kuriais jis per apreikim atsiliep tavo igst: „Nebijok, Marija!“ (Lk 1, 30). Kaip danai t pat savo mokiniams buvo saks Viepats, tavo Snus: Nebijokite! Golgotos nakt i naujo igirdai tai savo irdyje. Savo mokiniams prie idavim jis buvo pasaks: „Js bkite drss: a nugaljau pasaul“ (Jn 16, 33). „Tenebgtauja js irdys ir tenelidi“ (Jn 14, 27). „Nebijok, Marija!“ Nazareto valand angelas tau taip pat buvo pasaks: „Jo karaliavimui nebus galo“ (Lk 1, 33). Galbt jo karaliavimas pasibaig dar neprasidjs? Ne, prie kryiaus tu, vadovaudamasi Jzaus odiais, tapai tikinij motina. Kupina io tikjimo, kuris net Didiojo penktadienio tamsybje dar vilt tikr, tu sulaukei Velyk ryto. Prisiklimo diaugsmas palytjo tavo ird ir dabar i naujo suved tave su mokiniais, turjusiais tapti Jzaus eima per tikjim. Tu buvai tarp tikinij, Jzui engus dang vieningai meldusi dovanoti Šventj Dvasi (plg. Apd 1, 14) ir gavusi j Sekmini dien. Jzaus „karaliavimas“ buvo kitoks, negu sivaizdavo mons. Jis prasidjo t valand, ir iam „karaliavimui“ nebus galo. Tu pasilieki tarp mokini kaip j motina, kaip vilties motina. Šventoji Marija, Dievo Motina, ms Motina, pamokyk mus kartu su tavimi tikti, viltis, mylti. Parodyk mums keli jo karalyst. Jros vaigde, viesk mums ir vesk mus ms kelyje!

Roma, prie ventojo Petro, 2007-j, treij mano pontifikato met, lapkriio 30-oji, Šventojo apatalo Andriejaus vents diena.

Popieius Benediktas XVI

  1. Corpus Inscriptionum Latinorum, t. 4, Nr. 26003. 
  2. Plg. Poem. dogm., V, 53–64: PG 37, 428–429. 
  3. Plg. Katalik Banyios katekizmas, 1817–1821.
  4. Summa Theologiae, II–IIae, q. 4, a. 1.
  5. H. KÖSTER: ThWNT, VIII (1969), p. 585.
  6. De excessu fratris sui Satyri, II, 47: CSEL 73, 274.
  7. Ten pat, II, 46: CSEL 73, 273.
  8. Plg. Ep. 130 Ad Probam 14, 25–15, 28: CSEL 44, 68–73.
  9. Plg. Katalik Banyios katekizmas, 1025.
  10. Jean Giono, Les vraies richesses, 1936, Préface, Paris 1992, p. 18–20: H. De Lubac, Catholicisme. Aspects sociaux du dogme, Paris 1983, p. VII.
  11. Ep. 130 Ad Probam 13, 24: CSEL 44, 67.
  12. Sententiae III, 118: CCL 6/2, 215.
  13. Plg. ten pat, III, 71, 470–473.
  14. Novum Organum I, 117.
  15. Plg. ten pat, I, 129.
  16. Plg. New Atlantis.
  17. Werke IV, hg. W. Weischedel (1956), p. 777.
  18. I. Kant, Das Ende aller Dinge: Werke VI, hg. W. Weischedel (1964), p. 190.
  19. Capita de charitate, Centuria 1, cap. 1: PG 90, 965.
  20. Plg. ten pat: PG 90, 962–966.
  21. Conf. X, 43, 70: CSEL 33, 279.
  22. Sermo 340, 3: PL 38, 1484; plg. F. Van der Meer. Augustinus der Seelsorger (1951), p. 318.
  23. Sermo 339, 4: PL 38, 1481.
  24. Conf. X, 43, 69: CSEL 33, 279.
  25. Plg. Katalik Banyios katekizmas, 2657.
  26. Plg. In 1 Joannis 4, 6: PL 35, 2008 ir t.
  27. Plg. Testimoni della speranza, Città Nuova 2000, p. 156 ir t.
  28. Breviarum Romanum, Ad Officium lectionis, 24 Novembris.
  29. Sermones in Cant., Serm. 26, 5: PL 183, 906.
  30. Negative Dialektik (1966), treioji dalis, III, 11: Gesammelte Schriften. Bd. VI, Frankfurt/Main 1973, p. 395.
  31. Ten pat, antroji dalis, p. 207.
  32. DS 806.
  33. Plg. Katalik Banyios katekizmas, 988–1004.
  34. Plg. ten pat, 1040.
  35. Plg. Tractatus super Psalmos, Ps 127, 1–3: CSEL 22, 628–630.
  36. Gorgijas, 525a–526c.
  37. Plg. Katalik Banyios katekizmas, 1033–1037.
  38. Plg. ten pat, 1023–1029.
  39. Plg. Katalik Banyios katekizmas, 1030–1032.
  40. Plg. Katalik Banyios katekizmas, 1032.

© Copyright 2007 – Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskup Konferencija, 2008
© Katalik interneto tarnyba, 2008
Tekstas internetui parengtas pagal leidin: Benediktas XVI. Enciklika SPE SALVI. Kaunas: Katalik interneto tarnyba, 2008. – 64 p.

 
 
 
   
 
     
1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalik interneto tarnyba, info@kit.lt
 
  pradi